Natūrali kenkėjų kontrolė ir ekosistemos balansas: sužinokite, kaip pritraukti varles į sodą
Varlių ar rupūžių pasirodymas sode daugeliui atrodo tik atsitiktinis gamtos epizodas, tačiau ekologiniu požiūriu tai dažnai yra svarbus signalas. Varliagyviai itin jautrūs vandens ir dirvožemio taršai, todėl jų buvimas paprastai rodo, kad aplinka yra palankesnė gyvybei ir mažiau paveikta agresyvios chemijos.
Lietuvoje sodybų ir sodų aplinkoje dažniausiai sutinkamos rudosios varlės, o šalia tvenkinių ar kūdrų gali pasitaikyti ir vandens varlių. Iš rupūžių dažna viešnia būna pilkoji rupūžė, gebanti prisitaikyti prie žmogaus pakeistos aplinkos. Varliagyvius lengviausia pastebėti sutemus arba po lietaus, kai jie aktyviau juda ieškodami maisto.
Varliagyviai sodininkams vertingi kaip natūralūs kenkėjų kontrolės pagalbininkai. Jie minta šliužais ir sraigėmis, įvairiais vabzdžiais, taip pat uodais, musėmis, amarais ir kitais augalams kenkiančiais bestuburiais. Dėl tokios mitybos jie gali sumažinti poreikį naudoti insekticidus, ypač mažesniuose daržuose ir šiltnamių prieigose.
Kartu jų nebuvimas kartais irgi pasako daug. Jei sode nuolat sausa, nėra pavėsio, o veja ir lysvės prižiūrimos itin intensyviai, varliagyviams gali nebelikti nei slėptuvių, nei drėgmės, nei maisto. Priežastimi gali būti ir pesticidai ar kitos augalų apsaugos priemonės, kurios varliagyviams pavojingos tiek tiesiogiai, tiek per užterštą vandenį.
Kaip pritraukti varliagyvius
Norint sudaryti palankias sąlygas, svarbiausias veiksnys yra drėgmė ir slėptuvės. Idealu, jei sklype yra kūdra, tvenkinys ar bent nedidelė vandens talpa su lėkštais krantais, kad gyvūnai galėtų saugiai įlipti ir išlipti. Tačiau net ir be vandens telkinio padeda pavėsingos, drėgnos vietos bei tankesni augalai, po kuriais galima pasislėpti dieną.
Praktiškai tai reiškia mažiau sterilaus sodo ir daugiau natūralių kampų. Varliagyviai noriai slepiasi po akmenimis, šakomis, lapų krūvomis ar tankesnėse daugiamečių augalų keruose, todėl verta palikti ramesnę sklypo dalį, kur rečiau šienaujama ir mažiau trikdoma. Toks sprendimas dažnai naudingas ir apdulkintojams bei kitiems naudingiems sodo gyventojams.
Rimta rizika, apie kurią pamirštama
Varliagyvių gausėjimas sode nereiškia, kad galima pamiršti atsargumą. Europos aplinkosaugos institucijos pabrėžia, kad varliagyviai ypač nukenčia nuo kelių eismo migracijų metu, o jų populiacijoms grėsmę kelia buveinių nykimas ir vandens telkinių kokybės blogėjimas. Todėl, jei netoliese yra kelias, verta pagalvoti apie saugesnius praėjimus ar bent jau vengti vakarinio važiavimo per teritorijas, kur jie migruoja.
Dar vienas svarbus aspektas yra cheminių priemonių naudojimas. Net ir teisėtai įsigyti produktai, netinkamai dozuojami ar naudojami per dažnai, gali paveikti varliagyvių odą ir vandens telkinius, kuriuose vystosi buožgalviai. Sodininkystėje vis dažniau akcentuojama integruota kenkėjų kontrolė, kai pirmiausia pasirenkamos prevencinės ir mechaninės priemonės, o chemija naudojama tik kraštutiniu atveju.
Galiausiai, varliagyviai yra laukiniai gyvūnai, todėl jų geriausia neliesti ir neperkelti be būtinybės. Jei sode atsirado varlių ar rupūžių, dažniausiai užtenka sudaryti joms ramią, drėgną ir saugią aplinką, o jos pačios prisidės prie natūralesnės sodo pusiausvyros.
