Beveik šimtą metų fizikai buvo įsitikinę, kad didžiąją Visatos dalį sudaro dvi nematomos substancijos, tai „tamsioji materija“ ir „tamsioji energija“. Jos turėjo paaiškinti, kodėl galaktikos sukasi greičiau, nei turėtų, ir kodėl pats kosmosas vis dar plečiasi.
Tačiau dabar kai kurie mokslininkai mano, kad šių dviejų reiškinių galbūt iš viso nėra. Kanados Otavos universiteto profesorius Rajendra Gupta siūlo kitokį požiūrį į Visatos sandarą.
Pasak jo, gamtos jėgos, tokios kaip gravitacija ar elektromagnetizmas gali silpnėti laikui bėgant, kai erdvė plečiasi. Tai reiškia, kad dalis reiškinių, kuriuos laikėme paslaptingos energijos ar materijos įrodymais, iš tiesų gali būti tiesiog fizinių konstantų pokyčio padarinys.
R. Guptos teigimu, stebėdami kosmosą mes matome ne „nematomą energiją“, o senstančią Visatą, kurios pagrindinės jėgos pamažu kinta. Tai galėtų paaiškinti tiek greitėjantį Visatos plėtimąsi, tiek neįprastai stiprią gravitaciją galaktikų pakraščiuose, tai be poreikio ieškoti to, ko galbūt iš viso nėra.
Viena teorija vietoj dviejų
Iki šiol fizikai naudojo atskirus modelius tamsiajai energijai ir tamsiajai materijai apibūdinti. Pirmoji aiškino Visatos plėtimąsi, antroji papildomą traukos jėgą galaktikose. R. Gupta siūlo paprastesnį paaiškinimą, tai vieną lygtį, kuriai nereikia jokių „nematomų“ sudedamųjų dalių.
Jo teorijoje svarbų vaidmenį atlieka parametras, žymimas graikiška raide „α“. Jis nusako, kaip laikui bėgant keičiasi gamtos jėgų stiprumas. Kai kuriose vietose, pavyzdžiui, tankiai užpildytose žvaigždžių srityse, gravitacija gali būti silpnesnė, o tuštumose stipresnė. Tokiu būdu žvaigždės galaktikų pakraščiuose juda greičiau ne dėl papildomos materijos, o todėl, kad pati traukos jėga šiek tiek skiriasi.
Visata be išgalvotų dalių
Šis požiūris leidžia paprasčiau paaiškinti daugelį astronomijos mįslių. Viena iš jų yra neįprastai „subrendęs“ ankstyvasis kosmosas. Teleskopai rodo, kad kai kurios galaktikos susiformavo kur kas anksčiau, nei turėtų būti įmanoma pagal dabartinį Visatos modelį.
Mokslininkas teigia, kad jei fizinės konstantos kinta, laikas Visatoje teka kitaip, nei manome. Tokiu atveju jos amžius galėtų būti beveik dvigubai didesnis. Tai reiškia, kad galaktikos ir juodosios skylės turėjo pakankamai laiko natūraliai susiformuoti, be papildomų paslaptingų jėgų ar taisyklių pažeidimo.
Ar tamsioji materija yra tik klaida?
Jei ši teorija teisinga, tai gali iš esmės pakeisti visą kosmologijos mokslą. Tokiu atveju nebereikėtų ieškoti tamsiosios materijos dalelių, kurioms atrasti per dešimtmečius buvo išleista milijardai dolerių. R. Gupta sako, kad vadovaujantis vadinamąja „Okamo skustuvo“ taisykle, paprasčiausias paaiškinimas dažnai būna teisingiausias.
Vis dėlto tai nereiškia, kad kiti mokslininkai klydo. Dabar mokslininko teorija turės būti patikrinta stebėjimais ir skaičiavimais. Dažnai nutinka, kad net klaidingos prielaidos nuveda prie svarbių atradimų, o tikrasis atsakymas pasirodo visai kitoks, nei galėjome įsivaizduoti.
Šis drąsus pasiūlymas dar kartą primena, kad net po šimtmečio tyrinėjimų Visata išlieka kupina paslapčių ir galbūt didžiausia iš jų esame mes patys, bandantys ją suprasti.
