Archeopteriksas laikomas viena žymiausių „pereinamųjų grandžių“ tarp dinozaurų ir šiuolaikinių paukščių. Naujausi kaukolės tyrimai atskleidė netikėtų šio prototipinio paukščio anatominių ypatybių, kurios leidžia iš naujo įvertinti ankstyvųjų skraidančių roplių mitybą, elgesį ir skrydžio energetinę kainą.
Mokslininkų grupė, kuriai vadovavo Čikagos Fildo muziejaus iškasenų roplių skyriaus kuratorė Jingmai O’Connor, atliko itin detalią archeopterikso kaukolės analizę. Šis gyvūnas laikomas tarpine grandimi tarp dinozaurų ir paukščių, o naujieji duomenys išryškino savitą burnos aparato bruožų derinį. Manoma, kad jie galėjo padėti archeopteriksui veiksmingiau maitintis ir taip aprūpinti organizmą energija, reikalinga aktyviam skrydžiui.
Paslėpti „dantukai“ ir liežuvio evoliucija
Tyrimo metu kaukolėje aptikta nedidelė kaulinė struktūra, rodanti, kad archeopteriksas galėjo turėti judrų ir lankstų liežuvį. Vis dėlto didžiausią nuostabą sukėlė ant gomurio išlikę minkštųjų audinių pėdsakai.
Tyrimo autoriai šiuos pėdsakus aiškina kaip vadinamąsias oralines papiles – smulkius, dantukus primenančius išaugimus. Jie nebūdingi neskraidantiems dinozaurams, tačiau plačiai paplitę tarp šiuolaikinių paukščių. Tokios struktūros veikė tarsi papildomi „kabliukai“: plėšrūnui buvo lengviau patikimai sugriebti slidų grobį ir nukreipti jį gerklės link. Tai didino medžioklės sėkmę ir spartino maisto rijimą.
Jautrus snapo galas – maisto paieškos įrankis
Kita išskirtinė ypatybė, kurią aptiko tyrėjai, – neįprastos angos nervams pačiame žandikaulio gale. Manoma, kad tai galėjo būti ankstyvas vadinamojo snapo galo organo analogas. Tokį organą šiandien turi kai kurios paukščių grupės, pavyzdžiui, antys, tilvikai ar papūgos.
Tai sudėtinga jutiminė sistema, leidžianti paukščiams apčiuopomis aptikti maistą purve, dirvožemyje ar drumstame vandenyje. Jei archeopteriksas iš tiesų turėjo panašų organą, tai rodytų sudėtingesnį jo elgesį ir įvairesnes išlikimo strategijas nei vien grobio sugriebimas dantimis. Tokie jutimo bruožai galėjo būti prisitaikymas prie įvairesnės mitybos ir skirtingų maisto paieškos būdų.
Pasak Jingmai O’Connor, naujieji duomenys leidžia spėti, kad šių struktūrų raida galėjo būti susijusi su didėjančiais energijos poreikiais, gyvūnams pereinant prie aktyvaus plasnojamojo skrydžio. Norint ilgiau išsilaikyti ore, reikėjo efektyviau gauti ir įsisavinti energiją, o tam galėjo pasitarnauti burnos aparato „tobulėjimas“.
Abejonės mokslinėje bendruomenėje
Vis dėlto ne visi specialistai besąlygiškai pritaria tokiai interpretacijai. Berlyno Gamtos istorijos muziejaus paleontologas Christianas Fothas, nedalyvavęs tyrime, ragina išlaikyti atsargumą.
Jis pripažįsta, kad išvados yra intriguojančios, tačiau abejoja, ar archeopterikso žandikaulyje tikrai buvo toks pat jutiminis organas, koks būdingas šiuolaikiniams paukščiams. Pasak jo, aptiktos struktūros galėjo tiesiog padėti efektyviau sugriebti ir išlaikyti grobį burnoje, tačiau nebūtinai buvo tiesiogiai susijusios su pažangesniu skrydžio tipu ar itin dideliais energijos poreikiais.
Diskusijos dėl archeopterikso anatomijos ir elgsenos rodo, kaip sparčiai kinta mūsų supratimas apie ankstyvuosius paukščius ir skraidančius dinozaurus. Kiekvienas naujas, išsamus fosilijų tyrimas atveria vis daugiau subtilių prisitaikymų, padėjusių šiems gyvūnams įsitvirtinti ore ir galiausiai išsivystyti į milžinišką šiuolaikinių paukščių įvairovę.
