Pastaraisiais metais mokslininkai vis dažniau tyrinėja, kaip Saulės aktyvumas gali paveikti Žemę ne tik per magnetines audras ar pašvaistes, bet ir per kur kas sudėtingesnius procesus mūsų planetos gelmėse. Naujas tyrimas kelia drąsią hipotezę: Saulės spinduliuotė ir įelektrintų dalelių srautai galbūt daro įtaką tektoniniams lūžiams ir netgi gali prisidėti prie žemės drebėjimų suaktyvėjimo.
Saulės žybsniai reguliariai sutrikdo viršutinius Žemės atmosferos sluoksnius ir sukelia įspūdingas poliarines pašvaistes. Tačiau tyrimo autoriai daro prielaidą, kad tokie įvykiai gali turėti ir gilesnių pasekmių. Kai iki mūsų planetos pasiekia įelektrintų dalelių srautai, jie gali pakeisti elektronų pasiskirstymą jonosferoje – atmosferos sluoksnyje, prisotintame įelektrintų dujų. Remiantis mokslininkų modeliu, tai gali keisti elektrostatiškai veikiančias jėgas, susijusias su Žemės pluta.
Tyrime jonosfera ir Žemės pluta nagrinėjamos kaip vienos bendros elektrinės sistemos dalys – tarsi „prasisunkianti baterija“. Plutos plyšiai ir lūžiai, užpildyti virškritinėmis (ypač tankiomis ir didelio slėgio paveiktomis) skysčio fazėmis, turinčiomis daug jonų, modelyje elgiasi kaip kondensatoriai, galintys kaupti elektros energiją. Būtent tokiose zonose paprastai kaupiasi mechaninė įtampa, o jai staiga išsilaisvinus įvyksta žemės drebėjimai.
Modelio skaičiavimai rodo, kad Saulės žybsnio metu jonosferos elektronai gali nuslinkti į žemesnius aukščius ir suformuoti neigiamo krūvio sluoksnį. Manoma, jog tai padidina elektrostatišką slėgį, veikiantį plutos struktūras. Tyrimo autoriai teigia, kad tokio poveikio mastas gali būti palyginamas su kitais veiksniais, darančiais įtaką tektoniniams lūžiams, pavyzdžiui, gravitacija ar potvyninėmis jėgomis. Tuomet lūžis tarsi priartinamas prie slydimo ribos, o tai gali pasireikšti žemės drebėjimu.
Mokslininkai taip pat atkreipė dėmesį į 2024 metais Japonijos Noto pusiasalyje įvykusį žemės drebėjimą, sutapusį su padidėjusio Saulės aktyvumo laikotarpiu. Jų teigimu, toks sutapimas atitinka siūlomą modelį, nors pabrėžiama, kad patikimai įrodyti tokį ryšį yra itin sudėtinga.
Visų pirma, JAV geologijos tarnyba yra nurodžiusi, kad žemės drebėjimai nerodo aiškios priklausomybės nuo vienuolikos metų Saulės aktyvumo ciklo. Be to, ir Saulės žybsniai, ir žemės drebėjimai vyksta gana dažnai, todėl vien laiko sutapimas savaime dar nepatvirtina tiesioginio priežastinio ryšio.
Vis dėlto tyrėjai toliau ieško sąsajų tarp kosminių orų dinamikos ir plokščių tektonikos. Šį darbą jie vertina kaip vieną iš krypčių, kuriai reikalingi tolesni patikrinimai, platesni duomenų rinkiniai ir papildomi tyrimai.
Galiausiai verta prisiminti ir platesnę perspektyvą. NASA mokslininkai prognozuoja, kad maždaug po penkių milijardų metų Saulė taps raudonąja milžine. Tokia žvaigždės raidos stadija reikštų katastrofiškus pokyčius visai vidinei Saulės sistemos daliai: išsiplėtusi Saulė gali visiškai sunaikinti Žemę arba ją suplėšyti milžiniškoms gravitacinėms jėgoms veikiant. Nors tai neįvyks artimiausiu metu, tokios prognozės primena, kokia glaudi ir kartu trapi pusiausvyra sieja mūsų planetą su centrine žvaigžde.
