Naujausias O. Koršunovo spektaklis „Katedra“ prabils apie kūrėjo kančias

Eglė Kirliauskaitė
Laikas.lt

„Kadedra yra visos tautos namai, visų vertybių mišinys“, – antradienį Nacionaliniame dramos teatre  vykusioje spaudos konferencijoje kalbėjo režisierius Oskaras Koršunovas. Ir apie tai jis užsiminė ne  šiaip sau – beliko kiek daugiau nei savaitė iki pagal poeto Justino Marcinkevičiaus dramą pastatyto spektaklio „Katedra“ premjeros.

Skaičiuojant paskutiniąsias dienas iki lapkričio 29-osios, kuomet šis pastatymas bus atiduotas žiūrovų bei teatro kritikų teismui, spektaklio režisierius ir likusi komanda dalinosi mintimis apie kūrybinį procesą, pagrindines idėjas, vaidmenis, atliktą darbą.

„Šiai dienai Marcinkevičius skamba labai aktualiai. Deja, taip būna ne pačiais geriausiais laikotarpiais. Dabar Katedra yra pamiršta. Žinome, kad ji stovi, bet ką ji mums reiškia?“, – retoriškai klausė O. Koršunovas. Kūrėjas pasakojo, kad dirbdamas su prieš porą metų pasaulį palikusio poeto, tautos tribūno drama ne tik atrado jį kaip dramaturgą, bet ir rado parelelių su Šekspyro bei Voltero kūryba, jautė „tą patį mąstelį“.

Spektaklis, jau dabar sulaukęs didelio žiūrovų susidomėjimo, bandys sujungti praeitį ir dabartį, prabils visuomeniškumo, žmogaus žemiškumo temomis, didelį dėmesį skirs kuriančio individo kančioms, kurios be galo artimos ir pačiam O. Koršunovui.

„Kas buvo sunkiausia? Perskaičius tekstą, buvo labai baisu, kaip reikės intonuoti tokias frazes kaip „O, Dieve!”, „O, dangau!”. Bijojau, kad tai neskambėtų kaip toks senas, patosiškas teatras. Visgi radau priėjimą, intonacijas, tekstas pradėjo gyventi manyje“, – pasakojo pagrindinio vaidmens atlikėjas Marius Repšys, įkūnysiantis iš užsienio grįžusį vaikiną Lauryną, degantį idėja atstatyti sugriautą Katedrą.

Jaunas aktorius, sulaukęs begalės komplimentų iš spektaklio režisieriaus, lygindamas savo Vandalo rolę O.Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“ ir dabartinę vaidmenį, teigė, kad priėjimas prie Lauryno personažo buvo gerokai sudėtingesnis, reikalavęs daugiau pastangų, tačiau šis darbas buvo išties malonus.

„Noriu padėkoti visai komandai už nuoširdų darbą, už tai, kad patikėjo, jog mes galime tai padaryti.     Skirtingi menininkai, skirtingų mokyklų… Spektaklio kūrėjams pavyko rasti nuoširdų, sąžiningą ir gilų Justino Marcinkevičiaus kūrybos vertinimą“, – reziumavo Nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga.