Virusai gali tykoti visur, todėl namuose svarbu reguliariai atlikti drėgną valymą ir laikytis higienos. Naujausi tyrimai rodo, kad paviršių savybės ir temperatūra turi didelę įtaką tam, kiek laiko virusai išlieka gyvybingi ir potencialiai pavojingi.
Neseniai mokslininkai išbandė du gerai ištirtus laboratorinius virusus ant įprastų medžiagų, siekdami suprasti, kas vyksta, kai viruso dalelės nusėda ant paviršių. Rezultatai atskleidė, kad paviršiaus būklė ir aplinkos sąlygos gali keisti užsikrėtimo riziką taip, kaip standartinės valymo rekomendacijos ne visada įvertina.
Tyrime buvo pasirinktos temperatūros, atitinkančios kasdienes sąlygas patalpose ir žmogaus organizme. Užuot vertinę, kas ir kokiomis aplinkybėmis gali užsikrėsti, tyrėjai sutelkė dėmesį į tai, kas nutinka virusams, kai jie patenka ant skirtingų paviršių ir ten tam tikrą laiką išbūna.
Dar 2020 m. mokslininkai analizavo, kiek laiko pandeminis koronavirusas išlieka užkrečiamas ant vario, plastiko, plieno ir kartono. Tokie darbai paskatino nerimą dėl vadinamųjų fomito užkratų – daiktų ir paviršių, galinčių pernešti mikroorganizmus per prisilietimą net ir tuomet, kai artimas kontaktas tarp žmonių atrodo mažai tikėtinas.
Kito tyrimo metu JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai nustatė, kad beždžionių raupų virusas ant buitinių daiktų paviršių išliko aktyvus maždaug 15 dienų. Tai sustiprino nuogąstavimus dėl netiesioginio užsikrėtimo protrūkių metu.
Virusai, užkrečiantys bakterijas
Kad galėtų saugiai ir tiksliai kontroliuoti eksperimento sąlygas, mokslininkai naudojo bakteriofagus – virusus, kurie užkrečia bakterijas, o ne žmones. Tokie virusai plačiai taikomi mokslo tyrimuose, nes jų elgsena dažnai yra prognozuojama ir lengvai išmatuojama.
Jei panašus paviršių ir temperatūros poveikis pasireiškia skirtingos sandaros ir skirtingo gyvavimo ciklo virusams, tikėtina, kad šie efektai labiau susiję su aplinka, o ne su konkrečia viruso rūšimi. Todėl bakteriofagai yra patogus įrankis tiriant fizinius dėsningumus, kuriuos vėliau galima patikrinti ir su žmonėms pavojingais patogenais.
Per kelias valandas buvo stebima, kaip greitai kiekvienas virusas praranda gebėjimą užkrėsti. Remiantis šiais duomenimis buvo įvertintas išgyvenamumas, o kitu žingsniu patikrinta, ar likusios viruso dalelės dar pajėgios daugintis susidūrusios su šviežiomis bakterijomis.
Vanduo ir šiluma naikina virusus
Ant vario paviršiaus, laikomo 37 °C temperatūroje, abu virusai labai greitai prarado užkrečiamumą. Pavyzdžiui, vieno iš tirtų virusų – phiX174 – aktyvių dalelių kiekis per pusę sumažėjo vos per 30 minučių.
Antrasis tirtas virusas, T4, tomis pačiomis sąlygomis nyko dar sparčiau – jo gyvybingumas mažėjo greitesniu tempu.
Mokslininkai aiškino, kad vario reakcijos spartėja kylant temperatūrai, todėl net ir nedideli kambario temperatūros svyravimai gali pakeisti užterštumo mažėjimo greitį. Kituose tyrimuose taip pat parodyta, kad vario jonai gali ardyti koronaviruso genetinę medžiagą ir išorinį apvalkalą.
Šaltis lėtina virusų nykimą
Esant 3 °C temperatūrai, tos pačios virusų dalelės ant įvairių paviršių išliko gerokai ilgiau, o tam tikromis sąlygomis jų kiekis per kelias valandas beveik nesumažėjo.
Žemesnė temperatūra lėtina cheminius procesus, ardančius baltymus ir genetinę medžiagą, todėl mažiau dalelių pasiekia negrįžtamo pažeidimo būseną. Tuo pat metu nerūdijantis plienas ir plastikas, esant 3 °C temperatūrai, išliko palankūs virusų išgyvenimui. Tai rodo, kad paviršiaus cheminės sąveikos reikšmė mažėja tuomet, kai šiluminė žala vystosi lėčiau.
Apskritai tyrimo rezultatai parodė, kad paviršiaus savybės ir temperatūra daro įtaką ne tik tam, kiek laiko virusai išlieka, bet ir tam, ar jie vis dar pajėgūs užkrėsti. Ši informacija svarbi planuojant valymo, dezinfekcijos ir užsikrėtimo prevencijos priemones.
Mokslininkų teigimu, būsimi tyrimai, apimantys platesnį temperatūrų spektrą, skirtingą drėgmę ir žmonių virusus, turėtų padėti tiksliau nustatyti, kokiomis sąlygomis stebimos dėsningos tendencijos, o kada jos kinta ar išsikraipo.
