Atlanto vandenyno dugne slypi milžiniški reljefo dariniai, kurių mastas pranoksta net gerai žinomus sausumos gamtos stebuklus. Vienas įspūdingiausių objektų – Karališkoji įduba Šiaurės Atlante. Tarptautinė mokslininkų komanda pirmą kartą išsamiai paaiškino, kaip susiformavo ši didžiulė bedugnė, didesnė už Didįjį kanjoną, ir kokie procesai Žemės gelmėse nulėmė jos atsiradimą.
Mokslininkai nustatė, kodėl Šiaurės Atlanto centre susiformavo gigantiška įdubų sistema, vadinama Karališkąja įduba. Naujausi duomenys rodo, kad ją suformavo dviejų veiksnių derinys: tektoninių plokščių judėjimas ir padidėjusi mantijos temperatūra.
Karališkosios įdubos kompleksas yra maždaug už 1 000 kilometrų į vakarus nuo Portugalijos. Jis driekiasi beveik 500 kilometrų ir susideda iš kelių lygiagrečių vagų. Rytinėje komplekso dalyje yra viena giliausių Atlanto vietų – Pik-Depo įduba. Nors vandenyne nėra tokių galingų srautų, kurie galėtų „išgraužti“ giliai įsirėžusias slėnių sistemas kaip sausumoje, vandenyno dugne vis tiek aptinkama reljefo formų, savo mastu lenkiančių žemyninius atitikmenis.
Tyrimą atliko komanda, vadovaujama GEOMAR vandenynų tyrimų centro Vokietijoje. Nustatyta, kad maždaug prieš 37–24 milijonus metų šis regionas buvo laikina riba tarp Europos ir Afrikos litosferos plokščių. Žemės pluta čia ne vien slinko: ji trūkinėjo rytų–vakarų kryptimi, taip formuodama ilgas vagas ir įdubas.
Jūrų geologės Antjės Diurkevelden teigimu, lemiamą vaidmenį suvaidino neįprastai pastorėjusi ir įkaitusi vandenyninė pluta. Tyrėjų manymu, tokias sąlygas sukūrė aktyvus mantijos šaltinis – ankstyvoji dabartinio Azorų mantijos plūmo šaka. Karštos medžiagos kilimas iš gilių Žemės sluoksnių susilpnino plutą ir padarė ją gerokai jautresnę tektoniniams lūžiams būtent šiame regione.
Komanda pažymi, kad vėliau, kai plokščių riba pasislinko piečiau – į dabartinių Azorų salų regioną, – naujų vagų formavimasis Karališkojoje įduboje sustojo. Tai rodo tiesioginį ryšį tarp mantijos gelmėse vykstančių procesų ir viršutinių Žemės plutos sluoksnių deformacijų.
Gauti rezultatai padeda geriau suprasti ir dabartinius tektoninius procesus. Azorų regione šiandien formuojasi nauja vagų sistema – Terseiros rifto zona, kuri taip pat vystosi virš pastorėjusios vandenyninės plutos.
Tyrimo medžiaga buvo surinkta 2020 m. ekspedicijos M168 metu, plaukiant moksliniu laivu „METEOR“. Naudodami aukštos raiškos hidrolokatorių, mokslininkai sudarė detalų vandenyno dugno žemėlapį ir paėmė vulkaninių uolienų mėginius. Vėliau jie buvo analizuojami laboratorijose, o jų amžių nustatė Viskonsino–Madisono universiteto (JAV) specialistai.
Ankstesni unikalūs geologiniai tyrimai Japonijos įduboje taip pat padėjo geriau suprasti, kodėl 2011 m. žemės drebėjimas buvo tokios neregėtos galios: jis sukėlė pražūtingą cunamį ir avariją „Fukušima-1“ atominėje elektrinėje. Tokie darbai leidžia giliau pažinti ne tik atskirų regionų geologinę raidą, bet ir bendruosius procesus, darančius įtaką stichinių katastrofų rizikai Žemėje.
