Naujieji metai nuo seno laikomi svarbiu asmeninių pokyčių momentu. Psichologiniai tyrimai rodo, kad kalendoriniai orientyrai – gimtadieniai, pirmadieniai ar naujųjų metų pradžia – veikia kaip savotiški psichologiniai „restarto“ taškai. Tokiais momentais žmonės dažniau susimąsto apie savo gyvenimą ir ryžtasi naujiems tikslams.
Šį reiškinį mokslininkai daugiau nei prieš dešimtmetį pavadino „švaraus starto efektu“. Tačiau šiandien daugelis naujųjų metų sulaukia jau nebe taip entuziastingai, kaip anksčiau.
Gyvename pasaulyje, kuriame prastėja psichologinė savijauta, ypač tarp jaunų žmonių, o pats raginimas „įsivaizduoti pokyčius“ kai kuriems kelia įtampą. Klimato nerimas, politinis nestabilumas ir ekonominis nesaugumas gali paversti „visko pradėjimo iš naujo“ idėją nerealistiška.
Tyrimai taip pat rodo, kad dažni ar priverstiniai pokyčiai gali sukelti vadinamąjį pokyčių nuovargį. Tai – emocinio išsekimo būsena, dėl kurios mažėja noras įsitraukti į naujas iniciatyvas, net jei jos pristatomos kaip teigiamos. Vietoj atsinaujinusios vilties raginimai keistis tokioje būsenoje dažnai sukelia skepticizmą, atsitraukimą ar visišką nusigręžimą.
Mūsų gebėjimas įsivaizduoti ateitį nėra beribis. Tyrimai apie nerimą ir neapibrėžtumą nuosekliai rodo, kad kai žmonės jaučiasi grėsmės akivaizdoje arba praradę kontrolę, jų mąstymas apie ateitį susiaurėja. Vietoj galimų scenarijų įvairovės jie pradeda koncentruotis į rizikas, netektis ir blogiausius variantus.
Jei jums sunku ką nors keisti, problema nebūtinai yra vilties ar vaizduotės stoka. Gali būti, kad aplinkybės neleidžia viltiai ir vaizduotei deramai veikti.
Galimybių mąstymas: ką iš tiesų reiškia „galėčiau kitaip“
Mano tyrimai DCU Galimybių studijų centre susiję su tuo, ką psichologai vadina galimybių mąstymu. Tai – būdas matyti, kas galėtų būti kitaip, tyrinėti alternatyvas ir jaustis pajėgiam imtis veiksmų.
2024 m. atliktas tyrimas parodė, kad šie elementai turi vienas kitą palaikyti. Jei žmogus mato galimybes, bet jaučiasi nepajėgus jomis pasinaudoti, arba jaučia motyvaciją, bet nesugeba įsivaizduoti alternatyvų, reikšmingų pokyčių pasiekti sunku.
Tokia dinamika išryškėjo ir 2025 m. gruodžio mėn. paskelbtame tyrime, kurį rengiau kartu su kolegomis. Jame dalyvavo mokytojai, kurie dalyvavo profesinio tobulėjimo programoje, skirtoje skatinti galimybių mąstymą. Tyrimo metu jie sužinojo, kad netrukus turės persikelti į naują mokyklos pastatą, nes senasis bus nugriautas.
Daugelis mokytojų, sužinoję apie dar vieną „pradžią iš naujo“, kalbėjo apie emocinį išsekimą. Vietoj džiugesio dėl naujos erdvės, dažniausiai vyravo išsekimo ir motyvacijos mažėjimo jausmas.
Nors šis pavyzdys labiau susijęs su gyvenimo pokyčiu, o ne naujaisiais metais, jis padeda suprasti, kodėl „švarūs startai“ dabartinėmis sąlygomis gali atrodyti sunkesni. Kai pokytis suvokiamas kaip neteisingas, menkai palaikomas ir galintis pakenkti, žmonės linkę jam priešintis, o ne palaikyti. Tai gali pakirsti jų vidines galimybes įsitraukti į naujas perspektyvas.
Kodėl Naujųjų metų pažadai taip dažnai neišsilaiko?
Šis kontekstas padeda suprasti, kodėl tiek daug Naujųjų metų pažadų neišsilaiko. Žmonės dažnai juos traktuoja kaip valios išbandymą, tačiau ilgalaikiai pokyčiai daug labiau priklauso nuo to, kaip tikslai suformuluoti, kaip jie palaikomi ir kaip integruojami į kasdienį gyvenimą.
Dekadas besitęsiantys elgesio pokyčių tyrimai rodo, kad motyvaciją lemia kontekstas. Laiko stoka, finansinis spaudimas, rūpybos pareigos ir institucijų keliamas krūvis riboja tai, ką žmogus iš tikrųjų gali pakeisti, nepaisant jo ketinimų.
Todėl, užuot koncentravusis į dramatišką savęs „perkūrimą“, realistiškiau klausti, kokie maži pokyčiai iš tiesų yra įmanomi turint dabartinius apribojimus. Galimybių mąstymas nereiškia ribų neigimo ar naivaus tikėjimo, kad viskas savaime pagerės. Priešingai – tai gebėjimas kūrybiškai dirbti su esamais apribojimais, o ne prieš juos.
Pavyzdžiui, žmogus, žinantis, kad turi labai ribotai laiko ir energijos, galėtų sau kelti tokį tikslą: „Pridėsiu 10 minučių pasivaikščiojimą prie savo kasdienės rutinos – po pietų ar parvežus vaikus iš mokyklos – ir kas savaitę koreguosiu tai pagal tai, kas man iš tiesų įmanoma.“
Pokyčių planavimas kartu su kitais?
Svarbu suprasti, kad ateities įsivaizdavimas neturi būti vien individualus procesas. Tyrimai apie bendrą arba kolektyvinę agentiškumą rodo, kad žmonėms lengviau įsivaizduoti ir palaikyti pokyčius, kai atsakomybė pasidalijama tarp grupės narių – šeimoje, darbe ar bendruomenėje. Kartu aptariant ribas ir galimybes, išsiplečia tai, kas atrodo pasiekiama.
Pavyzdžiui, šeima gali priimti bendrą nutarimą daugiau gaminti namuose. Vienas asmuo planuoja savaitės meniu, kitas gamina tam tikromis dienomis, o vaikai padeda ruoštis – pjausto daržoves ar sutvarko stalą. Tokiu būdu pokytis tampa bendra praktika, o ne vieno žmogaus našta.
Galiausiai naujieji metai iš tiesų yra stiprus kultūrinis žymuo. Tačiau pasaulyje, kuriame dominuoja neapibrėžtumas ir nuovargis, atsinaujinimas greičiausiai neateis iš spaudimo „pradėti nuo nulio“ ar „labiau pasistengti“. Veikiau jis gali rastis iš naujo mąstymo apie galimybes: kartu su kitais, atsižvelgiant į ribas ir taip, kad net ir nedideli teigiami pokyčiai vėl pasidarytų įmanomi.
