Dar visai neseniai buvo laikoma, kad normalus darbas yra penkios dienos per savaitę, aštuonios valandos per dieną, o viršvalandžiai, kaip lojalumo ženklas, o trumpesnis grafikas – tik tinginių ir mamų su vaikais privilegija. Nors gyvenimo tempas jau pasikeitė, technologijos leidžia dirbti greičiau ir tiksliau, daugelis vis dar įsitikinę, kad tik dirbdamas ilgai būsi vertas atlygio. Bet ši logika ima byrėti. Ir ne po truputį, o vis dažniau su triukšmu.
Daugėja žmonių, kurie sąmoningai atsisako ilgos darbo savaitės ir renkasi keturias dienas, trumpesnes valandas arba darbą, paremtą ne laiku, o rezultatu. Ir kas įvyksta? Tiksliau, kas neįvyksta, tai gyvenimas ne subyra, o kaip tik sustyguoja.
Atsiranda daugiau energijos, mažiau perdegimo, stipresni santykiai, kūrybiškesnės idėjos. Ir taip, žinoma, kartais net didesnis atlygis. 40 valandų savaitė, kokią pažįstame, buvo suformuota dar pramoninės revoliucijos laikais.
Ji buvo atsakas į tai, kad žmonės anksčiau dirbo po 10–14 valandų be poilsio. Tuo metu tai buvo pažanga, bet šiandien dirbame kitaip. Ne prie staklių, o prie kompiuterių, ne fabrike, o ekrane. Ir kai technologijos daro pusę darbo už mus: kodėl mes vis dar dirbame tarsi jų nebūtų?
Ne valandos, o vertė
Didžioji problema slypi tame, kad daugelis sistemų vis dar vertina darbuotoją pagal laiką, praleistą darbe, o ne pagal vertę, kurią jis sukuria. Galima sėdėti prie stalo visą dieną ir nepadaryti nieko naudingo. Galima dirbti tris valandas ir atnešti sprendimą, kuris išgelbsti visą projektą.
Tos įmonės, kurios jau perėjo prie keturių darbo dienų savaitės arba lanksčių grafikų, pastebi keletą dalykų: mažėja nedarbingumo atvejų, žmonės tampa lojalesni, sumažėja klaidų skaičius. Kodėl? Nes ilsėjęsis žmogus juk protingesnis, kūrybiškesnis ir daug mažiau klystantis.
Ką reiškia dirbti mažiau?
Svarbu ne tik kiek valandų dirbi, bet kaip. Dirbti mažiau šiandien reiškia dirbti be blaškymosi, be dirbtinio užimtumo, be tuščių susirinkimų. Kai žmonės gauna galimybę susikaupti, kai jų darbo laikas nėra ištaškytas skambučių, ataskaitų ir per ilgų kavos pertraukų – jie daro daugiau per trumpesnį laiką.
Be to, trumpesnė darbo savaitė verčia labai aiškiai išsigryninti, kas iš tiesų svarbu. Ne viską galima padaryti, o ir nereikia. Tai sugrąžina žmonėms kontrolę: jie pradeda dirbti ne dėl to, kad reikia atidirbti valandas, o kad jų darbas turi prasmę ir aiškų rezultatą.
O pinigai?
Didžiausias mitas, kad trumpesnis darbas reiškia mažesnį uždarbį. Realybėje dažnai būna priešingai. Kai dirbi aiškiau, efektyviau, kai per dieną neperdegi, gali priimti geresnius sprendimus, išdrįsti eiti derybas dėl atlygio, arba net rasti laiko papildomai veiklai, kuri duoda pajamas.
Daugybė laisvai samdomų specialistų sąmoningai dirba mažiau valandų ir uždirba daugiau. Nes ne laikas atneša vertę, o kompetencija, gebėjimas išspręsti problemas ir gebėjimas rinktis. Net ir samdomuose darbuose vis dažniau atlygis siejamas su pasiekimais, ne su darbo valandų kiekiu.
Be to, sutrumpinus darbo laiką, žmogus rečiau serga, mažiau išleidžia sveikatai, atstatymui, ieškojimams kaip atsigauti po savaitės. O šita nematoma sąskaita per metus susideda į labai konkrečią sumą.
Tylus perversmas jau vyksta
Šiandien net Lietuvoje vis daugiau verslų pradeda eksperimentuoti su trumpesne darbo savaite. Kai kurie bando 32 valandų modelį, kai kurie mažina penktadienio laiką, o dar kiti leidžia darbuotojams pačiems rinktis, kaip paskirstyti savo savaitę. Ir kol vieni sako „čia neįmanoma“, kiti jau seniai gyvena kitaip. Ir net labai gerai gyvena.
Pasaulio tendencijos ir tyrimai rodo, kad produktyvumo pikas nėra susijęs su ilgu darbo laiku, nes jis ateina tada, kai žmogus gerai miega, turi laiko santykiams, judėjimui, sau. Tai, kas vadinama gyvenimu. Todėl galbūt laikas užduoti sau klausimą: ar tikrai dar dirbi tiek, kiek reikia, ar tiek, kiek įprasta? Ir ar nori, kad taip liktų?
