Vaiko auginimas dažnai tampa nuolatine tėvų savęs auka. Tačiau psichologai pabrėžia: vaikui nereikia idealių mamos ar tėčio – jam reikia gyvų žmonių su savo jausmais, poreikiais ir interesais. Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp artumo su vaiku ir savo gyvenimo?
Kaip auginti vaiką ir kurti su juo ryšį neprarandant savęs kaip asmenybės, pasakoja šeimos ir holistinė psichologė Ana Bohomolets.
Laiko su vaiku kokybė ar kiekis?
Stipriam emociniam ryšiui su vaiku svarbus ne tik kartu praleisto laiko kiekis, bet ir jo kokybė. Geriau skirti vaikui 20–30 minučių tikro, nedalomo dėmesio be jokių trukdžių, nei būti šalia visą dieną, tačiau be tikro kontakto.
Ryšys su vaiku neatsiranda iš karto ir savaime – tai procesas, kuriam reikia buvimo čia ir dabar, dėmesio bei nuoširdumo. Dažnai tėvai pasimeta „idealios mamos“ ar „idealaus tėčio“ vaidmenyje, pamiršdami save ir savo ribas.
Tėvams svarbu būti sąžiningiems
Tėvai turėtų drąsiai ir ramiai pasakyti: „Dabar mano darbo laikas“ arba „Man reikia truputį pailsėti“. Taip vaikas mokosi gerbti kitų žmonių ribas, o ateityje jam bus lengviau kurti sveikus santykius. Nuolatinis „superherojaus“ vaidmuo – tiesus kelias į perdegimą.
Būtent čia ir gimsta tikra harmonija – kai jūs esate gyvi ir autentiški, kai vaikas mato jus tikrus ir mokosi taip pat priimti save. Būti savimi šalia vaiko reiškia leisti sau jausti emocijas, pripažinti savo poreikius ir drąsiai apie juos kalbėti, kartu girdint ir vaiko jausmus bei poreikius.
Nuolatinė savęs auka ir savo poreikių atidėjimas „dėl vaiko“ – tai ne tai, ko jam iš tiesų reikia. Tai nepadeda tėvams būti efektyviems, ramiems ir nuoširdiems.
Nedovanokite vaikui viso savo gyvenimo
Tėvų užduotis nėra atiduoti vaikui visą savo gyvenimą – jų tikslas yra dalytis tuo gyvenimu, kurį jie turi.
Vaikui reikia mamos ar tėčio, kurie yra vientisi, emociškai pasiekiami ir viduje stabilūs, o ne nusivylę ar visiškai išsekę dėl nuolatinio „savęs pamiršimo“.
Vaikui svarbu matyti tėvų emocijas – džiaugsmą, nuovargį, net susierzinimą. Taip jis supranta, kad jausti yra normalu, kad emocijas galima išgyventi, įvardyti ir aptarti.
Santykiai su vaiku – tarsi šokis
Skirdami laiko sau, jūs jo neatimate iš vaiko. Priešingai – rodote pavyzdį brandžios asmenybės, kuri vertina ir puoselėja ne tik tėvystę, bet ir savo gyvenimą.
Įsivaizduokite santykius su vaiku kaip šokį: judate kartu, bet kiekvienas turite savo ritmą, laisvę ir erdvę. Praktiniai žingsniai gali būti tokie: sąmoningai susirasti laiko sau, susikurti mažus bendrus šeimos ritualus, atvirai reikšti emocijas ir rodyti vaikui, kaip sveikai jas išgyventi.
Rūpindamiesi savimi, jūs kartu rūpinatės ir ryšiu su vaiku – jis tampa gilesnis, tikresnis ir ilgalaikis.
