Paukėdės beždžionės pasižymi sudėtinga socialine struktūra ir maisto miške neieško atsitiktinai. Naujas tyrimas atskleidė, kad šie primatai tarpusavyje dalijasi savotiška „vidine informacija“ apie geriausius vaismedžius, nuolat keisdami pogrupių sudėtį. Tokia dinamika leidžia veiksmingai perduoti žinias apie maisto šaltinius visoje grupėje.
Tyrimą, publikuotą mokslo žurnale npj Complexity, atliko Heriot-Watt universiteto, Edinburgo universiteto ir Meksikos nacionalinio autonominio universiteto mokslininkai. Jis paremtas septynerius metus trukusiais lauko stebėjimais Jukatano pusiasalyje.
Surinkti duomenys leido išsamiai ištirti vieną svarbiausių Žofrua paukėdžių beždžionių elgesio ypatybių. Grupės nariai reguliariai išsiskirsto į mažesnius pogrupius, kurie vėliau vėl susiburia vis kitomis kombinacijomis. Tie patys individai neretai daugiau niekada nebeieško maisto kartu.
Edinburgo universiteto ekologas Metju Silkas pabrėžia, kad toks elgesys nėra atsitiktinis. Pasak jo, tai veiksminga informacijos mainų sistema, padedanti dalytis žiniomis apie tai, kur miške auga derlingiausi vaismedžiai.
Mokslininkai sekė atskirų beždžionių judėjimą ir sudarė vadinamuosius pagrindinių arealų žemėlapius – miško plotus, kuriuos kiekvienas individas pažįsta geriausiai. Kai kurios teritorijos buvo žinomos daugeliui beždžionių, tarsi populiarus restoranas mieste, o kitos – tik vienam ar dviem individams, lyg paslėptas perlas, žinomas tik išrinktiesiems.
Dalinis šių arealų persidengimas leidžia beždžionėms reguliariai susitikti, pasidalyti sukaupta patirtimi ir kartu toliau tyrinėti skirtingas miško dalis. Taip visa grupė įgyja gerokai platesnį ir tikslesnį aplinkos supratimą, nei galėtų turėti bet kuris pavienis individas.
Meksikos nacionalinio autonominio universiteto profesoriaus Gabrielio Ramoso-Fernandeso teigimu, tokia „takioji“ socialinė struktūra tiesiogiai didina maisto paieškų sėkmę. Paskirstytas aplinkos tyrinėjimas ir vėlesni žinių mainai leidžia grupei kolektyviai itin efektyviai pažinti mišką.
Mokslininkai šį elgesį įvardija kaip ryškų kolektyvinio intelekto gamtoje pavyzdį. Jis rodo, kad sudėtingos informacijos mainų sistemos egzistuoja ne tik žmonių visuomenėse, bet ir laukinėje gamtoje.
