Neįtikėtinai paini „Laiko kilpa“ (filmo recenzija)

Ne tiek daug mums beliko, ar ne?

 

Iš tikrųjų, filmai šia tema kuriami jau nuo seniausių laikų. Visi dar puikiai pamena tris „Atgal į ateitį“ (1985, 1989, 1990) dalis su Michael J. Fox bei pagal H.G. Velso romaną sukurtą „Laiko mašiną“ (2002). Atrodo, kad tai yra pati sudėtingiausia ir kartais sunkiausiai protu suvokiama tema. Grįžti į praeitį ir ją pakeisti nėra taip lengva, kaip atrodo. Juk visas pasaulis vystosi kaip ilga atsitiktinumų virtinė. Pakeitus viena, pasikeičia dar daugybė grandinės elementų. Būtent šioje vietoje daugelis kūrėjų dažnai suklumpa. Bet tik ne Rian Johnson.

 

Filmas „Laiko kilpa“ pasakoja apie ateities pasaulį – maždaug 2044 m. ir 2074 m., kai žmonės gali keliauti laiku. Valstybė draudžia tokius transportavimus, tačiau jie ypač naudingi mafijos grupuotėms, kai reikia atsikratyti nepageidaujamu asmeniu. Jis tiesiog išsiunčiamas atgal į praeitį ir ten sunaikinamas. Vienintelė tokios veiklos problema ta, jog bet kada gali sunaikinti save patį ir tada tau beliks gyventi tik 30 m. Paties filmo veikėjo žodžiais tariant, šis darbas tik tiems, kas nieko nesitiki iš ateities. Ir vis dėlto, pamačius vyresnį savo variantą, savo atvaizdą, ranka taip greitai nekyla, nors pagrindinė taisyklė skelbia – niekada neleisk savo taikiniui pabėgti, nors tas taikinys esi pats.

 

Neverta žiūrėti dėl… Pirmiausia į akis krenta keista pagrindinio aktoriaus išvaizda. Kas gerai susipažinęs su Joseph Gordon-Levitt filmografija tikrai pasibaisės, kas su ja padaryta. Makiažas, kontaktiniai lęšiai ir priklijuota nosis – visa tai, kad Bruce Willis būtų kuo labiau panašus į vyresnįjį save, nors toks derinimas yra visiškai priešingas filme vykstančiai istorijai. Antra, silpna pabaiga. Šiaip pabaiga ganėtinai įdomi ir verčianti susimąstyti, tačiau filmas apie laiko keliones, samdomus žudikus, susitikimą su pačiu savimi jau pats savaime reikalauja neįtikėtinai įspūdingo finalo ar įdomaus posūkio, o, atrodo, kad viskas sukasi tik tarp keturių-trijų veikėjų ir tai silpnina visą istoriją.

 

Verta žiūrėti dėl nepaprastai įdomios idėjos ir nerealaus brainstormingo, nes žiūrint filmą racionalus protas vis stengiasi viską sudėlioti tinkama tvarka ir atsakyti į klausimą – ar nėra čia jokių klaidų, ar viskas logiškai įmanoma. Vien dėl ganėtinai puikaus scenaristo darbo verta keliauti į kino teatrą. Įdomus ateities vaizdas yra bene pagrindinis filmo koziris, nes tokios mintys, kaip „kaip šauksi, taip atsilieps“ arba „elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi“ jau pradeda skambėti banaliai. Banalus pradeda rodytis ir pats Bruce Willis. Kas atsimena, kada filme jis buvo nušautas?

 

Nepaisant neigiamų detalių ar neišbaigtos istorijos, filmas tikrai įdomus ir nevertas priskirti prie šlamšto kategorijos. Gal ateities vaizdas ir ne pats maloniausias, bet mintis keliauti laiku į 2074-uosius tikrai žavi. Galbūt šis faktas galėtų būtų priskirtas prie „neverta žiūrėti“ skilties, nes tas pats racionalus protas tokio išradimo negali suvirškinti dėl sąlyginai lėtai tobulėjančio pasaulio, vis dėlto, negalime to atmesti.

 

Lauksime 2074 m., kad patikrintume.