Astronomai pirmą kartą istorijoje užfiksavo dvi juodąsias bedugnes, susietas mirtinu gravitacijos šokiu. Šis reiškinys užfiksuotas galaktikoje OJ 287, esančioje už 3,5 mlrd. šviesmečių nuo Žemės. Vaizdas atskleidžia, kaip abi supermasyvios bedugnės skleidžia energijos srautus ir artėja prie neišvengiamos susiliejimo fazės.
Tai pirmasis atvejis, kai pavyko tiesiogiai pamatyti abiejų juodųjų bedugnių čiurkšles vienoje sistemoje. Iki šiol mokslininkai galėjo stebėti tik vienos iš jų veiklą, o dabar pirmą kartą patvirtinta teorija, jog šioje galaktikoje iš tiesų egzistuoja dvi milžiniškos gravitacijos duobės. Šis atradimas patvirtina dešimtmečius kurtą modelį ir atveria naują langą į Visatos dinamiką.
OJ 287 jau seniai išsiskyrė iš kitų kvazarų savo šviesos kintamumu. Šviesos intensyvumo pokyčiai kas dvylika metų išdavė, kad galaktikos centre sukasi dvi bedugnės, viena iš kurių periodiškai praeina pro kitos sukimosi diską.
Dviejų milžinių šokis Visatos gelmėje
OJ 287 yra kvazaras, tai viena iš ryškiausių Visatos galaktikų. Jos šviesa kyla iš supermasyvios juodosios bedugnės, ryjančios aplink ją besisukančią materiją. Dėl milžiniškos traukos ši materija įkaista iki ekstremalių temperatūrų ir spindi kaip kosminė žibintuvė.
Tačiau šio kvazaro unikalumas tas, kad jo centre šoka dvi juodosios bedugnės, susietos dvylikos metų orbita. Viena jų yra kolosali milžinė, kurios masė siekia apie aštuoniolika milijardų saulių, o kita mažesnė, turinti apie šimtą penkiasdešimt milijonų.
Kai jos ryja materiją, iš jų polių veržiasi plazmos čiurkšlės, sklindančios beveik šviesos greičiu. Šios čiurkšlės yra vieninteliai ženklai, leidžiantys astronomams matyti nematomas bedugnes.
Rekordinis vaizdas iš „RadioAstron“ teleskopo
Istorinė nuotrauka buvo sukurta naudojant kosminį teleskopą „RadioAstron“, kuris kartu su Žemės radijo antenomis pasiekė neįtikėtiną raišką. Mokslininkai sugebėjo atskirti detales už milijardų šviesmečių, tai prilygsta monetos įžiūrėjimui ant Mėnulio paviršiaus.
Analizės metu buvo pastebėtos dvi aiškios čiurkšlės, tai pagrindinė stipri ir įstrižai kertanti galaktikos centrą, o antroji švelnesnė, išlenkta ir lėtesnė. Būtent ji atitiko teorinius modelius, aprašančius mažesniosios juodosios bedugnės judėjimą ir spinduliavimą.
Įrodymas, kad teorija buvo teisinga
Pirmą kartą užfiksuotos dvi atskiros plazmos čiurkšlės iš skirtingų juodųjų bedugnių. Tai patvirtina seniai keltą hipotezę, kad galaktikų šerdyse gali egzistuoti dvigubos sistemos, kurios vėliau susilieja į vieną milžinišką gravitacinį kūną. Tokie procesai kuria gravitacines bangas ir lemia galaktikų evoliucijos kryptį.
Šis atradimas ne tik keičia supratimą apie kvazarus, bet ir suteikia naujų žinių apie juodųjų bedugnių formavimosi bei sąveikos mechanizmus. Tai vienas įspūdingiausių kosminių įvykių, patvirtinantis, kad net tamsiausiose Visatos vietose vyksta intensyvus gyvenimas.
Žvilgsnis į Visatos ateitį
Mokslininkai planuoja tęsti stebėjimus ir 2030-aisiais dar kartą nufotografuoti OJ 287, kai mažesniosios bedugnės čiurkšlė taps matoma iš naujo. Šie duomenys padės dar tiksliau suprasti, kaip tokios sistemos elgiasi prieš susiliejimą ir kokius signalus jos skleidžia.
Šis įspūdingas atradimas primena, kad Visata nuolat keičiasi. Dvi juodosios bedugnės, įstrigusios viena kitos gravitacijoje, yra tarsi gyvas įrodymas, kaip laikas, šviesa ir materija susipina į nenutrūkstamą kosmoso šokį, kurio pabaiga, tai dar viena gimstanti galaktika.
