Laidinis Ethernet ryšys iki šiol išlieka vienu stabiliausių būdų prisijungti prie interneto, ypač lyginant su „Wi‑Fi“. Tačiau kai atsiranda poreikis prie vieno kabelio prijungti kelis įrenginius, dažnas svarsto apie Ethernet laido naudojimą.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip paprastas ir pigus sprendimas, tačiau praktikoje viskas nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti.
Svarbu suprasti, kad Ethernet laidas yra pasyvus įrenginys. Skirtingai nei tinklo komutatorius (switch), jis nevaldo tinklo srauto ir nestiprina signalo. Iš esmės tai tik priedas, kuris vieną fizinį kabelį „padalija“ į dvi jungtis.
Būtent čia slypi esminis trūkumas. Dauguma tokių laidų veikia pagal senesnį standartą ir riboja ryšio spartą iki 100 Mb/s. Tai reiškia, kad net jei turite modernų maršrutizatorių, gigabitinį internetą ir aukštos kokybės Ethernet kabelį (pvz., Cat6), laidas taps „butelio kakleliu“ ir neleis išnaudoti viso tinklo potencialo.
Papildomų nepatogumų atsiranda tada, kai abu prie laidas prijungti įrenginiai vienu metu aktyviai naudoja internetą. Tokiu atveju bendra pralaidumo sparta pasidalija tarp jų, todėl dažniau pasireiškia ryšio sulėtėjimai, delsos (lag’ai) ir nestabili tinklo veikla. Tai ypač pastebima žiūrint vaizdo transliacijas, žaidžiant internetinius žaidimus ar siunčiantis didelės apimties failus.
Dėl šių priežasčių Ethernet laidas tinka tik pačioms paprasčiausioms situacijoms – pavyzdžiui, kai reikia prijungti du įrenginius, kuriems nebūtina didelė sparta ir aukšta stabilumo garantija.
Šiuolaikiniams tinklams, kur svarbi tiek sparta, tiek patikimumas, daug protingesnis sprendimas yra naudoti tinklo komutatorių. Komutatorius kiekvienam prievadui suteikia pilnavertį ryšį be dirbtinių ribojimų ir be reikšmingų greičio praradimų.
Apibendrinant galima teigti, kad nors Ethernet laidas iš tiesų leidžia išvengti papildomo kabelio tiesimo, už šį patogumą dažnai tenka mokėti sumažėjusia interneto sparta ir bendra tinklo našumo pablogėjimu.
