Užšalęs Arkties pasaulis ilgą laiką atrodė kaip paskutinis nepaliestos gamtos bastionas. Tačiau net ir į ten pasiekė žmogaus veiklos pėdsakai – mikroplastikas.
Dvi savaites trukusios ekspedicijos metu „Vermont State University“ ir „Castleton University“ mokslininkai vyko į Cambridge Bay – Arkties Kanados teritoriją ties Arkties vandenyno ir Arkties archipelago sandūra. Ši vieta laikoma viena labiausiai izoliuotų Žemėje, toli nuo pramonės ir intensyvios žmogaus veiklos. Vis dėlto būtent ten tyrėjai aptiko tai, ko nesitikėjo.
Vykdant projektą DRACO (Dynamic Research of Arctic Cryospheric Organisms) buvo tiriami mikroorganizmai, gyvenantys lede, sniege ir amžinajame įšale. Gręžiant mėginius atokiose ledyno vietose, ledo struktūroje buvo pastebėta mikroskopinių pluoštelių ir plastiko fragmentų.
Tyrimų daliai, susijusiai su mikroplastiku, vadovaujantis prof. Andrew Vermilyea pabrėžia:
„Plastikui yrant, jo smulkios dalelės gali būti pernešamos vandenyno srovių, atmosferos cirkuliacijos ir net kritulių“, – pažymi mokslininkas.
Mikroplastikas Arktyje – bloga žinia visiems
Mikroplastikas yra lengvas ir itin patvarus, todėl gali sklandyti ore, būti nunešamas vėjo, o vėliau kartu su lietumi ar sniegu nusėsti tūkstančius kilometrų nuo taršos šaltinio. Tai reiškia, kad Europoje ar Azijoje išmesta plastikinė pakuotė po kelerių metų gali atsidurti Arkties lede – susmulkėjusi, bet vis dar išlikusi.
Pats reiškinys nėra naujas, tačiau vis labiau stebina jo mastas. Dar prieš dešimtmetį buvo manoma, kad poliariniai regionai didžiąja dalimi yra apsaugoti nuo tokios taršos. Šiandien vis daugiau ekspedicijų, įskaitant tyrimus Grenlandijoje ir Špicbergene, patvirtina mikroplastikų buvimą sniege ir paviršiniuose vandenyse. „Vermont State University“ komandos atradimas papildo bendrą išvadą: praktiškai nebeliko Žemėje vietos, kur nebūtų plastiko pėdsakų.
Mikroplastiko aptikimas lede – tik problemos pradžia. Tirpstant ledo dangai, dalelės patenka į vandenyną, kur jas gali praryti planktonas ir smulkūs vėžiagyviai – Arkties mitybos grandinės pagrindas. Vėliau mikroplastikas kaupiasi žuvų, jūros paukščių ir net žinduolių, tokių kaip ruoniai ar banginiai, organizmuose.
Pastarųjų metų tyrimai taip pat rodo, kad mikroplastiko dalelės geba prisitraukti kitas toksiškas medžiagas – pavyzdžiui, sunkiuosius metalus ar organinius junginius – ir veikti kaip savotiški cheminių teršalų „nešėjai“ aplinkoje. Dėl to tarša gali lengviau patekti į gyvų organizmų audinius ir netiesiogiai pasiekti žmogų.
Mokslininkams tai dar vienas įrodymas, kad mikroplastikas nėra vien aplinkosaugos klausimas – tai ir sveikatos problema, kurios pasekmes dar tik pradedame suprasti. Mikroskopinių plastiko dalelių jau aptikta žmogaus kraujyje, plaučiuose ir placentoje; jos siejamos su uždegiminėmis reakcijomis bei oksidaciniu stresu ląstelėse.
DRACO komanda neapsiriboja vien atradimo fiksavimu. Tyrimų tikslas – sudaryti mikroplastiko pernašos poliariniuose regionuose žemėlapį ir geriau suprasti, kaip šie teršalai juda globaliame cikle. Projekte dalyvaujantys studentai taip pat kuria naujus plastiko dalelių identifikavimo metodus dirvožemio ir vandens mėginiuose, pasitelkdami spektroskopiją ir fluorescenciją.
Kaip pabrėžia tyrėjai, problema slypi ne tik plastiko kiekyje, bet ir jo „nemirtingume“. Plastikas neišnyksta – jis skyla į vis smulkesnes daleles, kurios tampa nematomos plika akimi, tačiau vis labiau paplinta biosferoje.
Nors Arktis atrodo tolima, šių tyrimų išvados aktualios visiems. Mikroplastikų randama ir Europos šalių upėse, Baltijos jūroje bei dirvožemyje. Ekspertai akcentuoja, kad realiausia strategija mažinti šią taršą – mažinti vienkartinio plastiko gamybą ir naudojimą, stiprinti perdirbimo sistemas, plėtoti biodegraduojamas alternatyvas ir keisti kasdienius vartojimo įpročius.
Net paprasti sprendimai – daugkartinis puodelis, medžiaginis maišelis ar perdirbto plastiko pakuotė – gali turėti reikšmės ne tik miestų aplinkai, bet ir vietoms, kurios dar visai neseniai atrodė nepasiekiamos žmogaus poveikiui.
