Neskubėkite išmesti šio virtuvės likučio: bijūnai už tai atsidėkos įspūdingu žydėjimu

Gegužę ir birželį bijūnai tampa vienomis ryškiausių sodo puošmenų, tačiau gausus žydėjimas priklauso ne tik nuo veislės. Patyrę augintojai pabrėžia, kad bijūnams svarbiausia tinkama vieta, saikingas laistymas ir subalansuotos maisto medžiagos, ypač prieš žydėjimą.

Bijūnai geriausiai jaučiasi saulėtoje, nuo stiprių vėjų apsaugotoje vietoje, derlingoje ir laidžioje dirvoje. Persodinimo jie nemėgsta, todėl parinkus tinkamą vietą augalas gali augti ir gausiai žydėti daugelį metų, kai kuriais atvejais ir kelis dešimtmečius.

Laistymas taip pat turi taisykles: jauniems augalams svarbus reguliarumas, o įsitvirtinusiems krūmams vandens dažniausiai reikia tik per sausras. Perlaistymas ir užmirkusi dirva gali paskatinti šaknų problemas, todėl bijūnams labiau tinka gilesnis, bet retesnis laistymas.

Norint sustiprinti augalą ir paskatinti žydėjimą, dažnai minimas paprastas sprendimas iš virtuvės: kiaušinių lukštai. Juose gausu kalcio junginių, kurie gali padėti palaikyti dirvos struktūrą ir aprūpinti augalą kalciu, ypač jei dirvožemis skurdesnis.

Kiaušinių lukštus rekomenduojama gerai išdžiovinti, sumalti arba smulkiai sutrinti ir plonu sluoksniu paskleisti aplink krūmą, nepriartinant prie pat stiebų. Svarbu suprasti, kad lukštai veikia lėtai, todėl tai labiau ilgalaikė dirvos papildymo priemonė, o ne greitas būdas pakeisti kompleksinį tręšimą.

Prieš žydėjimą bijūnams dažniausiai labiausiai praverčia fosforas ir kalis, kurie siejami su žiedų formavimu ir augalo ištverme. Jei naudojamos namų priemonės, verta rinktis saikingai ir nepersistengti, nes per didelės organinių užpilų normos gali išbalansuoti dirvą.

Taip pat svarbu nepamiršti bendrų priežiūros principų: piktžolių kontrolės, dirvos purenimo nepažeidžiant šaknų ir švaros aplink kerą. Jei bijūnai ilgai nežydi, priežastys dažnai būna per gili sodinimo vieta, per daug šešėlio arba pernelyg azotu turtingos trąšos, skatinančios lapiją, bet ne žiedus.