Tarptautinė astronomų komanda užfiksavo trumpą gama spindulių žybsnį, kilusį per pirmuosius kelis šimtus milijonų metų po Didžiojo sprogimo. Šis įvykis tapo seniausia iki šiol tiesiogiai užregistruota supernova, kaip rašoma mokslo žurnale „Astronomy & Astrophysics“ paskelbtame tyrime.
2025 m. kovo mėnesį astronomai užfiksavo intensyvų didelės energijos šviesos blyksnį, trukusį vos apie dešimt sekundžių. Vėliau paaiškėjo, kad šis signalas per kosminę erdvę keliavo maždaug 13 milijardų metų, kol pasiekė Žemę. Taip mokslininkams atsivėrė unikalus langas į ankstyvąją Visatos istoriją – laikotarpį, kai jai tebuvo apie 730 milijonų metų.
Žybsniui suteiktas GRB 250314A žymėjimas. Tyrėjų vertinimu, jis kilo žuvus masyviai žvaigždei vienoje seniausių iki šiol žinomų galaktikų.
Įvykis buvo užregistruotas 2025 m. kovo 14 d. prancūzų ir kinų palydovu SVOM, sukurtu specialiai gama spindulių žybsniams – galingiausiems sprogimams Visatoje – aptikti. Praėjus vos pusantros valandos po pirmojo signalo, NASA observatorija „Swift“ tiksliai nustatė šaltinio padėtį, o antžeminiai teleskopai Čilėje ir Kanarų salose pradėjo stebėti pospindį.
Analizuojant infraraudonąją spinduliuotę paaiškėjo, kad šviesa buvo stipriai „ištempta“ dėl Visatos plėtimosi. Tai patvirtino, jog sprogimas įvyko itin ankstyvuoju kosminės raidos laikotarpiu.
Seniausia iki šiol užfiksuota supernova
Praėjus keliems mėnesiams po žybsnio, kosminis teleskopas „James Webb“ sugebėjo aiškiai atskirti supernovos švytėjimą nuo silpnos ją supančios galaktikos šviesos. Tai leido mokslininkams tiesiogiai patvirtinti masyvios žvaigždės kolapsą ir sprogimą jaunojoje Visatoje.
Tyrėjų teigimu, tai yra pati seniausia supernova, kurią iki šiol pavyko užfiksuoti tiesioginiais stebėjimais.
Nors buvo tikimasi, kad pirmosios žvaigždės turėjo būti gerokai ekstremalesnės, analizė parodė, jog šios supernovos savybės stulbinamai panašios į žvaigždžių sprogimus palyginti netoli mūsų esančioje Visatoje.
Tyrimo vadovas Andrew Levensas iš Radbaudo universiteto pažymi, kad tai rodo: pagrindiniai žvaigždžių formavimosi ir žūties fizikiniai procesai veikė jau praėjus mažiau nei milijardui metų po Didžiojo sprogimo.
GRB 250314A kilo vadinamosios reionizacijos eros metu, kai pirmosios žvaigždės ir galaktikos palaipsniui keitė Visatos struktūrą. Būtent tokie sprogimai išsklaidė sunkiuosius cheminius elementus, iš kurių vėliau susiformavo planetos, o ilgainiui – ir gyvybė.
