Maja Staško, aktyvistė ir knygos apie endometriozę autorė, atvirai pasakoja, kaip ilgus metus gyveno su skausmu, kurio niekas rimtai nevertino. Ji pabrėžia, kad liga dažnai reiškia ne tik fizinę kančią, bet ir vienišumą. Kai aplinkiniai nesupranta, moteris ima jaustis tarsi per daug jautri ar net įkyri.
Daugelio sergančiųjų patirtis panaši. Skausmas kartojasi, vizitai pas gydytojus tęsiasi metų metus, o atsakymas dažnai būna toks pats, kad viskas normalu. Toks nuolatinis nuvertinimas ardo pasitikėjimą savimi ir medicina. Galiausiai ateina jausmas, kad pagalbos nebus.
Endometriozė gali prasidėti labai anksti ir ilgai slėptis už kasdienio nuovargio ar stipresnių mėnesinių. Maja prisimena, kad pirmieji ženklai atsirado dar paauglystėje, bet atrodė kaip paprastas kūno nuovargis po sporto. Vėliau skausmai augo, atsirado sąaugų ir židiniai kituose organuose. Taip liga pamažu perėmė jos gyvenimo ritmą.
Ilgas kelias iki diagnozės
Didžiausia kančia jai dažnai būdavo ne per mėnesines, o einant į tualetą ar patiriant artumą. Ji jautė deginantį, plėšiantį skausmą, tačiau tyrimai nieko nerodė, todėl gydytojai skėsčiojo rankomis. Ji nuolat girdėjo, kad taip jau būna moterims. Tokia frazė uždaro duris tikram gydymui.
Dažnai moterims sakoma, kad viskas praeis pagimdžius. Maja tai vadina žiauriu patarimu, nes liga pati gali trukdyti pastoti, o bandymai neretai reiškia dar daugiau skausmo. Be to, hormoniniai vaistai, kurie lengvina simptomus, turi būti nutraukti, jei norima nėštumo. Tai paverčia pasirinkimą beveik neįmanomu.
Per ilgus metus jai buvo aiškinama ir tai, kad kalta įtampa ar nervai. Ji pradėjo abejoti savimi, gėdytis skausmo, bijoti atrodyti apgaulinga. Dėl to atsisakydavo nedarbingumo, stengdavosi gyventi kaip visi, nors kartais net negalėdavo atsistoti. Taip liga tapo ir psichologiniais spąstais.
Kasdienybė su skausmu
Gyvenimas be tinkamo gydymo reiškia nuolatinį planavimą ir nuolatinį atsisakymą. Viena moteris Majai pasakojo, kad iš pradžių neplanuodavo nieko per mėnesines, vėliau ir savaitę prieš jas, o dar vėliau ir po jų. Normaliai gyventi likdavo vos kelios dienos per mėnesį. Tai griauna draugystes, darbą ir savivertę.
Skausmas verčia bijoti išeiti iš namų. Net paprastas apsipirkimas tampa taktiniu sprendimu, kada geriau grįžti, o kada bandyti likti lauke. Kūnas reikalauja susisukti į kamuoliuką, o protas liepia tęsti kasdienybę. Tarp šių dviejų balsų įsikuria nuolatinis nerimas.
Liga smarkiai paliečia ir profesinį gyvenimą. Kai kurios moterys dirba tik gulėdamos šiltoje vonioje, kitos visai negali dirbti per skausmo priepuolius. Mažėja produktyvumas, daugėja praleistų dienų, kartais prarandamas darbas. Tai sukuria užburtą ratą, nes sumažėjus pajamoms dar sunkiau gauti gydymą.
Mitu ir kaltes naikinimas
Maja pabrėžia, kad endometriozė nėra reta liga ir ja gali sirgti bet kuri moteris. Vis dar gajūs mitai, kad serga tik vyresnės ar karjerą iškėlusios moterys, tačiau tai labiau susiję su tuo, kas turėdavo galimybių pasiekti specialistus. Jaunos ar mažiau pasiturinčios tiesiog likdavo be diagnozės. Taip visuomenė ilgai nematė tikro ligos masto.
Ji taip pat griežtai atmeta kaltės perkėlimą moterims. Internete plinta pseudoteorijos apie tariamai netinkamą gyvenimo būdą ar emocijas, kurios esą sukelia ligą. Tokie pasakojimai tik pagilina skausmą ir atitolina pagalbą. Liga nėra bausmė, o medicininė būklė, reikalaujanti rimto požiūrio.
Viltis ir pokyciai
Diagnozės ji laukė keturiolika metų. Tik vaisingumo klinikoje pastebėtos didelės cistos leido jai išgirsti, kad skausmas buvo realus, o ne įsivaizduotas. Tai atnešė ir pyktį, ir palengvėjimą. Pagaliau atsirado aiškus vardas tam, kas ją griovė.
Gavusi tinkamų specialistų pagalbą, ji pajuto, kad situacija gali keistis. Endometriozė turi daug gydymo kelių, nuo hormonų ir nuskausminimo iki kineziterapijos, mitybos bei operacijų. Ji tiki, kad didėjantis dėmesys ligai ir nauji gydymo centrai yra žingsnis į priekį. Svarbiausia, kad moterys būtų išgirstos laiku ir galėtų susigrąžinti gyvenimą.
