Naujausi mokslininkų tyrimai rodo, kad magnetiniai reiškiniai pačiose pirmosiose visatos egzistavimo akimirkose buvo gerokai silpnesni, nei anksčiau manyta.
Pasitelkus itin didelės apimties kompiuterines simuliacijas, pavyko priartėti prie tikrosios šių reiškinių skalės ir aptikti jų pėdsakus vadinamojoje kosminėje tinkle, kuri jungia galaktikas į bendrą visatos struktūrą.
Analizė parodė, kad magnetiniai laukai, susiformavę ankstyvuoju visatos laikotarpiu, galėjo būti net milijardus kartų silpnesni už paprastą šaldytuvo magnetą. Jų stiprumas buvo panašus į žmogaus smegenų magnetinį aktyvumą, kylantį dėl neuronų veiklos.
Mokslininkai atliko apie ketvirtį milijono kompiuterinių simuliacijų, kad ištirtų šių pirmykščių laukų likučius, kurie, praėjus milijardams metų, vis dar egzistuoja kosminėje tinkle – milžiniškose, visatą persmelkiančiose pluoštinėse struktūrose, jungiančiose galaktikas.
Kas yra kosminė magnetinė tinklaveika?
Kosminė tinklaveika – tai visatą persmelkianti struktūra, jungianti galaktikas tarsi milžiniškais siūlais.
Viena iš jos didžiųjų mįslių yra tai, kad ji pasižymi magnetiškumu ne tik šalia galaktikų, kur toks reiškinys būtų logiškas, bet ir atokiuose, beveik tuščiuose regionuose, kurie sudaro šios tinklaveikos pagrindą.
Pasak tyrimo autoriaus Makp Pavičevičiaus ir jo vadovo Matteo Vielio, tai vienas sunkiausiai paaiškinamų faktų. Nors apie pačią tinklaveiką dar žinoma nedaug, pavyzdžiui, kokios tiksliai medžiagos ją sudaro, pastaraisiais metais mokslininkai pradėjo kurti jos vaizdus ir rengti išsamius žemėlapius.
Ilgą laiką buvo manoma, kad pirminiai magnetiniai laukai, atsiradę dėl įelektrintų dalelių judėjimo po Didžiojo sprogimo, buvo silpnesni už tuos, kurie vėliau susiformavo kosmose dėl žvaigždžių, juodųjų skylių ar planetų.
Tačiau naujausi rezultatai atskleidė, jog šie laukai iš tikrųjų buvo dar mažiau intensyvūs nei spėta. Apskaičiuota, kad jų stiprumo riba galėjo siekti vos 0,00000000002 gauso, o tai yra milijardus kartų silpniau už standartinį šaldytuvo magnetą, kurio stiprumas siekia apie 100 gausų.
Reikia daugiau tyrimų
Visgi šie rezultatai kol kas yra teoriniai, nes šiuolaikinės technologijos neleidžia tiesiogiai stebėti pirmykščių magnetinių laukų.
Mokslininkai pabrėžia, kad jų išvados dera su naujausiais atradimais apie kosminį mikrobangų foninį spinduliavimą – energiją, likusią po Didžiojo sprogimo. Be to, tikimasi, kad būsimi Jameso Webbo kosminio teleskopo stebėjimai leis sudaryti dar tikslesnes simuliacijas ir patikrinti šią hipotezę dar kruopščiau.
Šie atradimai atveria naujus kelius suprasti ne tik visatos pradžią, bet ir jos dabartinę struktūrą. Magnetinių laukų kilmė, stiprumas ir jų vaidmuo kosminėje tinklaveikoje gali būti vienas iš raktų, padėsiančių paaiškinti, kaip mūsų visata įgavo tokią formą, kokią matome šiandien.
