Daugiau nei 50 metų mokslininkai buvo įsitikinę viena, jog Mėnulyje rūdžių susidaryti negali. Jis buvo laikomas sausu, be deguonies pasauliu, kur geležies oksidacija. Kitaip tariant, rūdijimas yra neįmanoma.
Tačiau šis tvirtas įsitikinimas dabar rimtai suabejotas. Kinijos misija „Chang’e-6“, kuri neseniai pargabeno į Žemę mėginius iš Pietų ašigalio–Aitkeno baseino, padarė netikėtą atradimą. Paimtuose mėginiuose aptikti mikroskopiniai hematito ir maghemito kristalai.
Nuo 1971 metų mokslinėje bendruomenėje vyravo įsitikinimas, kad geležies junginiai Mėnulio paviršiuje negali būti stabilūs. Bet kokie oksidacijos pėdsakai, pastebėti „Apollo“ misijų metu, būdavo priskiriami Žemės kilmės taršai.
Šis įsitikinimas dešimtmečius formavo Mėnulio, kaip geologiškai „negyvo“ kūno, įvaizdį. Pirmieji įtrūkimai šioje teorijoje pasirodė tik 2020 metais, kai „Moon Mineralogy Mapper“ prietaiso duomenys parodė hematito buvimą poliariniuose regionuose.
O 2022 m. „Chang’e-5“ misijos mėginių analizė atskleidė nanofazinio magnetito pėdsakus. Tai buvo tik užuominos, kurias reikėjo patvirtinti. Ir dabar, bendradarbiaujant Shandong universitetui bei kitiems Kinijos tyrimų centrams, pateikti pirmieji neginčijami įrodymai, mikroskopinės rūdys Mėnulyje yra tikros.
Pagrindinis raktas yra meteoritų smūgiai
Svarbu tai, kad rūdžių pėdsakai rasti specifinėse uolienose, vadinamosiose brekcijose. Jos susidarė iš susilydžiusių ir susicementavusių uolienų fragmentų po galingų meteoritų smūgių. Tuo tarpu nepaliestose vulkaninėse uolienose hematito neaptikta.
Mokslininkų teigimu, tai reiškia, kad rūdys galėjo susiformuoti per kataklizminius įvykius – milžiniškus susidūrimus, tokius kaip tie, kurie sukūrė Pietų ašigalio–Aitkeno baseiną ar Apollo kraterį.
Tokie smūgiai galėjo laikinai sukurti vietines sąlygas, turinčias daugiau deguonies, leidžiančias geležies jonams oksiduotis.
Ir būtent „Chang’e-6“ nusileidimo vieta – vienas seniausių ir didžiausių smūginių baseinų visoje Saulės sistemoje tapo idealiu poligonu šiai hipotezei patikrinti.
Kadangi šio baseino paviršius nebuvo užlietas vėlesnių lavos srautų, jis išsaugojo pirmykščius katastrofų pėdsakus beveik nepakitusius net milijardus metų.
Rūdys gali paaiškinti keistas magnetines anomalijas
Be geologinės reikšmės, šis atradimas gali paaiškinti dar vieną seną paslaptį – Mėnulyje fiksuojamas vietines magnetines anomalijas.
Nors Mėnulis neturi globalaus magnetinio lauko, kai kuriose jo vietose instrumentai fiksuoja aiškius magnetinio lauko pėdsakus.
Rūdžių mineralai, tokie kaip magnetitas ir maghemitas, yra silpnai magnetiniai, bet galėtų veikti kaip šių anomalijų šaltinis. Tai galimai paaiškina, kodėl tam tikrose vietovėse, pavyzdžiui, netoli Pietų ašigalio–Aitkeno baseino, fiksuojami magnetiniai signalai, nors teoriškai jų ten neturėtų būti.
Naujas skyrius Mėnulio istorijoje
Šis atradimas yra pirmasis tiesioginis įrodymas, kad stipriai oksiduojantys mineralai gali egzistuoti net ir Mėnulyje, kuris dažniausiai laikomas redukuojančia aplinka.
Tai iš esmės keičia mūsų supratimą apie Mėnulio redokso pusiausvyrą, t. y. oksidacijos ir redukcijos santykį, kuris milijardus metų formavo šio dangaus kūno paviršių.
Mažytės rūdžių dalelės – tai ne tik geologinė smulkmena. Tai ženklas, kad Mėnulyje galėjo vykti daug sudėtingesni procesai nei manyta anksčiau. „Chang’e-6“ pargabentos uolienos gali atverti visiškai naują Mėnulio tyrinėjimų etapą, tokį, kuriame dar teks perrašyti ne vieną vadovėlį.
