Mėnulis dažnai laikomas „negyvu“ dangaus kūnu, tačiau nauji tyrimai rodo kitokią realybę. Mokslininkai nustatė, kad Žemės palydovas ir toliau lėtai traukiasi, o jo plutoje formuojasi nauji lūžiai bei raukšlės. Tai reiškia, kad Mėnulis išlieka geologiškai dinamiškas, o šis procesas tebevyksta ir šiandien.
Jau anksčiau buvo žinoma, kad per maždaug pastaruosius 200 milijonų metų Mėnulis neteko apie 50 metrų savo spindulio. Taip nutiko todėl, kad jo vidiniai sluoksniai palaipsniui vėsta ir kietėja, o dėl to traukiasi visas dangaus kūnas.
Naujausia Mėnulio paviršiaus analizė atskleidė, jog šis procesas nesustojo. Tyrėjų komanda tamsiose Mėnulio lygumose aptiko daugiau kaip tūkstantį anksčiau nežinotų nedidelių jūrinių kalnagūbrių. Šiandien iš viso tokių struktūrų suskaičiuojama 2634.
Šie nedideli lūžiai ir plutos iškilimai susidaro Mėnuliui traukiantis: jo paviršius susispaudžia, todėl ima raukšlėtis. Pagal amžių jie yra artimi vadinamiesiems lobatiniams skardžiams – aukštumose anksčiau aptiktiems plutos lūžiams. Nereti atvejai, kai kalnagūbriai ir skardžiai susijungia į bendras sistemas, o tai leidžia daryti išvadą, kad jų formavimosi kilmė yra panaši.
Skaičiavimai rodo, kad naujai identifikuotų struktūrų vidutinis amžius siekia apie 124 milijonus metų, o lobatiniai skardžiai yra kiek jaunesni – maždaug 105 milijonų metų. Tai patvirtina, kad Mėnulio plutos deformacijos vyko ir gana vėlyvais jo geologinės raidos etapais.
Vienas iš tyrimo autorių Tomas Wattersas iš Žemės ir planetų tyrimų centro pabrėžia, kad šie duomenys dar kartą patvirtina: Mėnulis nėra visiškai „negyvas“. Jis ir toliau pamažu traukiasi, o jo pluta reaguoja į vidinius procesus. Pagrindinis tyrimo autorius Cole’as Niepaueris pažymi, kad pirmą kartą pavyko taip plačiai užfiksuoti tokių lūžių paplitimą Mėnulio jūrose. Tai leidžia susidaryti išsamesnį vaizdą apie šiuolaikinį Mėnulio tektonizmą.
Mokslininkų teigimu, būsimos misijos, ypač „Artemis“, padės geriau suprasti Mėnulio vidaus sandarą, jo šiluminę evoliuciją ir drebėjimus bei jų pobūdį. Artimiausiomis savaitėmis planuojamas „Artemis II“ paleidimas: įgula apskries Mėnulį ir galės surinkti naujų duomenų apie jo paviršių bei geologinius procesus.
Taip pat primenama, kad buvusi devintoji Saulės sistemos planeta Plutonas šiuo metu priskiriamas nykštukinėms planetoms. Jo ištęsta orbita ir ledo sritis, vadinama Tombaugh regionu, toliau traukia astronomų dėmesį bei kelia klausimų apie šio atokaus dangaus kūno kilmę ir raidą.
