Mokslininkų tyrimai atskleidė netikėtą faktą: uodai žmonių krauju susidomėjo gerokai anksčiau, nei Pietryčių Azijoje pasirodė šiuolaikiniai žmonės. Genetinė analizė leidžia geriau suprasti ne tik šių vabzdžių evoliuciją, bet ir netiesiogiai papildo žinias apie senovės žmonių istoriją.
Uodai laikomi mirtiniausiais gyvūnais žmonijai – kasmet jie nusineša daugiau kaip 600 tūkstančių gyvybių, platindami maliariją ir kitas pavojingas ligas. Naujausi tyrimai rodo, kad kai kurių uodų potraukis žmogaus kraujui galėjo atsirasti maždaug prieš 1,8 milijono metų, kai pirmieji hominidai pasiekė dabartinės Pietryčių Azijos teritorijas.
Kaip atsirado potraukis žmogaus kraujui
Tyrėjai pabrėžia, kad ne visi uodai yra pavojingų ligų pernešėjai. Didžiausia grėsmė siejama su Anopheles leucosphyrus grupe. Biologai ištyrė 38 šiai grupei priklausančių rūšių DNR ir nustatė, kad mutacija, nulėmusi perėjimą prie žmogaus kraujo, greičiausiai įvyko dabartinių Borneo, Javos, Sumatros salų ir Malajų pusiasalio regionuose maždaug prieš 2,9–1,6 milijono metų.
Iki šio genetinio lūžio uodams pakako netoliese gyvenusių kitų primatų kraujo. Tačiau vėliau įvykę pokyčiai, susiję su specifinių receptorių, atpažįstančių hominidų kūno kvapą, raida, paskatino uodus „persiorientuoti“ į mūsų protėvius kaip naują maisto šaltinį.
Uodai padeda tyrinėti žmonijos istoriją
Mokslininkų vertinimu, uodų mitybos pokyčių laikotarpis gana tiksliai sutampa su Homo erectus atvykimu į šį regioną – tai galėjo įvykti maždaug prieš 1,8 milijono metų. Kadangi šiuolaikiniai žmonės Pietryčių Azijoje pasirodė gerokai vėliau, tik prieš 76–63 tūkstančius metų, vabzdžiai turėjo daug laiko prisitaikyti prie žmogaus kaip pagrindinio „taikinio“.
Šis atradimas ne tik koreguoja uodų evoliucijos istoriją, bet ir suteikia naujų užuominų antropologams. Tai, kad uodai taip tiksliai prisitaikė prie žmogaus kvapo, leidžia manyti, jog senovinių hominidų populiacija šiame Azijos regione buvo pakankamai didelė ir stabili. Tokios įžvalgos bent iš dalies padeda kompensuoti fosilijų duomenų trūkumą.
Tyrėjai taip pat primena, kad žmogaus poveikis gamtai gali dar labiau didinti mūsų pažeidžiamumą. Miškų kirtimas ir natūralių ekosistemų naikinimas mažina laukinių gyvūnų įvairovę. Kuo mažiau gamtoje lieka laukinių žinduolių, tuo aktyviau kai kurios vabzdžių rūšys renkasi žmogaus kraują kaip alternatyvų, lengvai prieinamą maisto šaltinį. Ilgainiui tai gali didinti ligas platinančių uodų įkandimų skaičių ir kelti dar didesnę grėsmę žmonių sveikatai.
