Žaibai jau seniai nebėra vien Žemės atmosferos reiškinys – mokslininkai yra aptikę jų blyksnius Jupiterio, Saturno ir Neptūno atmosferose. Dabar tyrėjai mano, kad panašūs procesai gali vykti ir Marse.
Vis dėlto tiesiogiai užfiksuoti žaibą Raudonojoje planetoje pasirodė sudėtinga užduotis. Žemėje žaibai įspūdingi dėl tankios atmosferos ir stipraus magnetinio lauko. Marse situacija kitokia – atmosfera ten gerokai retesnė, o magnetinis laukas silpnas ir fragmentiškas. Dėl to, kaip spėjama, Marso „žaibai“ greičiausiai neatrodytų kaip galingi elektros išlydžiai danguje, o labiau primintų švytinčias kibirkštis, kylančias dėl elektrostatinį krūvį sukaupusio dulkių debesų judėjimo.
„Tai nėra žaibo blyksnis, kokį matome Žemėje, tačiau pats principas išlieka panašus“, – aiškina Čekijos mokslų akademijos kosmoso fizikas Ondřej Santolík. Anot jo, kol kas sunku net įsivaizduoti, kaip toks reiškinys galėtų atrodyti, nes jo niekas nėra nufotografavęs.
Santolík priklauso mokslininkų grupei, kuri vasario 27 d. žurnale „Science Advances“ paskelbė tyrimą apie galimą žaibo pėdsaką Marse. Analizuodami NASA misijos „Mars Atmosphere and Volatile Evolution“ (MAVEN) surinktus duomenis, jie aptiko signalą, galimai susijusį su 2015 m. birželį įvykusiu elektros išlydžiu. Šis darbas pasirodė praėjus vos keliems mėnesiams po kito tyrimo, kuriame buvo pateikta visiškai kitokio pobūdžio užuominų apie žaibą – jos gautos iš mikrofono, įrengto NASA marsaeigyje „Perseverance“.
Pasak Bristolio universiteto (Jungtinė Karalystė) kosmoso fizikės Karen Aplin, kuri tiria žaibų reiškinius, tačiau šiuose tyrimuose nedalyvavo, tokie rezultatai leidžia manyti, kad mokslas artėja prie atsakymo. „Atrodo, jog pamažu priartėjame prie įrodymų apie žaibą Marse“, – sako ji.
Žaibo egzistavimo patvirtinimas būtų svarbus ne vien dėl smalsumo. Aplin pabrėžia, kad bet kokie elektros išlydžiai gali kelti pavojų kosminei technikai. Be to, žinoma, kad žaibai gali inicijuoti chemines reakcijas, kurios tam tikromis sąlygomis prisideda prie gyvybei svarbių molekulių susidarymo.
MAVEN yra orbitinė misija, todėl leidžia stebėti planetą iš didelio atstumo. Santolík ir jo kolegos ieškojo reiškinio, vadinamo „švilpuku“ (angl. whistler). Kai trenkia žaibas, aplinkinis oras įkaista ir jonizuojasi, o tai gali veikti kaip natūrali antena, perduodanti žaibo sukurtas radijo bangas per atmosferą į kosmosą. Užfiksuotos imtuvu, tokios bangos skamba lyg švilpimas – iš čia ir pavadinimas.
Būtent tokio tipo signalą tyrėjai aptiko analizuodami MAVEN duomenis. Nors tai dar nėra tiesioginis vaizdinis žaibo įrodymas, mokslininkai mano, kad radijo parašas atitinka teorinius lūkesčius, kaip galėtų pasireikšti elektros išlydis retame Marso ore.
