Per restauracijos darbus aptiktas užrašas gali padėti išspręsti mįslę, susijusią su vadinamąja Saulės šventykla. Manoma, kad būtent ant jos liekanų buvo pastatyta ir šiandien stovinti mečetė. Tyrimų istorija prasidėjo 2016 metais, kai darbininkai po mečetės grindimis, granitinėje kolonos bazėje, aptiko graikišką įrašą.
Radinys – tai plokštė su įrėmintu tekstu, kurį supa dekoratyviniai elementai. Po kelerius metus trukusių politinių sukrėtimų tyrimus pagaliau pavyko užbaigti, o rezultatai pristatyti mokslo žurnale „Shedet“. Tyrimų vieta – Homsas Sirijoje, senovėje žinotas kaip Emesa. Jau anksčiau buvo spėta, kad čia galėjo stovėti pagoniška šventykla, skirta Elagabalo – Saulės dievo – kultui.
Romėniškuoju laikotarpiu Emesa buvo ypač svarbi – ji atliko Romos provincijos sostinės vaidmenį. Vienas naujausių tyrimų autorių, Maamounas Salehas Abdulkarimas iš Šardžos universiteto, aiškina, kad užrašas yra herojiško ir karinio pobūdžio. Jame valdovas lyginamas su vėju, audra ir leopardu – tokie palyginimai buvo būdingi romėniškajai epigrafikai. Raidės išdėstytos tvarkingomis, tiesiomis horizontaliomis eilėmis, o visą tekstą juosia puošnus ornamentinis rėmelis.
Religiniai virsmai Artimuosiuose Rytuose
Hipotezė, kad Homso archeologinė vietovė slepia Saulės šventyklos liekanas, buvo svarstoma ne vienus metus. Dabar, regis, mokslininkų bendruomenė gavo itin svarbų argumentą. Analizuojamas graikiškas tekstas pasižymi gramatinėmis ypatybėmis, būdingomis Romos Sirijai – regionui, kuriame aramėjų kalba dažnai dominavo graikų kalbos atžvilgiu. Tai leidžia manyti, kad įrašas tikrai priklauso romėniškajam laikotarpiui.
Šie duomenys papildo religinės tradicijos tęstinumo vaizdą regione. Pirmiausia čia galėjo būti pagoniška šventykla, vėliau – krikščionių bažnyčia, o galiausiai – islamo mečetė. Manoma, kad dabartinis maldos namų kompleksas iškilo ankstesnės bažnyčios, skirtos Jonui Krikštytojui, vietoje. Romėniškosios Emesos tapatybė buvo glaudžiai susijusi su Elagabalo kultu: Saulės šventykla anuomet veikė kaip miesto visuomeninio gyvenimo centras, o šventyklos žynių įtaka buvo tokia didelė, kad vienas jų galiausiai tapo Romos imperatoriumi.
Ilgainiui pagoniškos tradicijos užleido vietą stiprėjančiai krikščionybei. Vėlesniais amžiais regioną pasiekė islamo ekspansija, ir dalis krikščioniškų šventyklų buvo paverstos mečetėmis. Šiandien vykdomi archeologiniai tyrimai leidžia sluoksnis po sluoksnio atsekti šią sudėtingą istoriją – nuo pagonybės per krikščionybę iki islamo – ir atskleidžia, kaip tas pats miestas bei ta pati šventvietė per šimtmečius keitė savo religines tapatybes.
