Mokslininkai, dirbę tyrimų laive prie centrinės Kalifornijos pakrantės, užfiksavo banginį albatrosą, nuskridusį beveik 5 tūkst. kilometrų. Tai tik antras dokumentuotas šios rūšies pasirodymo atvejis į šiaurę nuo Centrinės Amerikos.
Didžiąją gyvenimo dalį ši jūrinė paukštė praleidžia ore, skrisdama virš vandenyno. Paprastai banginiai albatrosai peri Galapagų salose – maždaug už 4 800 kilometrų į pietus nuo vietos, kur paukštis buvo pastebėtas. Tyrėjai siekia išsiaiškinti, kaip ir kodėl jis atsidūrė taip toli šiaurėje.
Tokius paukščius mokslininkai vadina „klajojančiais“. Konkreti albatroso patelė ar patinas buvo pastebėtas maždaug už 37 kilometrų nuo kranto, netoli Point Piedras Blancas iškyšulio – apytikriai pusiaukelėje tarp San Fransisko ir Los Andželo.
Jūrinė ornitologė Temmi Rasel teigė, kad suaugęs paukštis „neatrodo taip, lyg skubėtų grįžti į pietus“. Pasak jos, tikėtina, kad tas pats albatrosas dar spalį buvo matytas prie šiaurinės Kalifornijos pakrantės.
„Aš vis dar negaliu patikėti tuo, ką pamačiau. Vis dar esu šoke“, – rašė Rasel. Jos teigimu, beveik neįmanoma tiksliai nustatyti, kodėl paukštis atsidūrė taip toli nuo veisimosi vietų: jį galėjo į šiaurę nunešti audra, tačiau neatmetama ir kita galimybė – kai kurie paukščiai tiesiog turi „polinkį keliauti“ ir nuskrenda gerokai toliau nei kiti.
„Tikėtina, kad praėjusį sezoną jis nesidaugino, nes suaugę paukščiai kiaušinius deda pavasarį, o jaunikliai lizdus palieka iki sausio. Galbūt per savo „laisvus metus“ jis leidosi į kelionę, o vėliau sugrįš į Galapagų salas, kad kitą sezoną vėl susiporuotų… Kas žino, kiek ilgai jis čia išbus ir ar apskritai sugrįš. Būtent todėl tokie stebėjimai yra ypatingi“, – aiškino mokslininkė.
Kornelio universiteto Ornitologijos laboratorijos „eBird“ projekto vadovas Maršalas Ilifas pabrėžė, kad jūriniai paukščiai, ypač albatrosai, ieškodami maisto gali įveikti milžiniškus atstumus.
„Pavieniai individai kartais pasirodo labai toli nuo savo namų – net kitame pusrutulyje ar, išskirtiniais atvejais, kitame vandenyne. Maisto trūkumas gali priversti paukštį leistis į keliones, tačiau vieno individuo pasirodymas taip pat gali būti paprastas atsitiktinumas. Šiuo metu nėra jokių įrodymų, kad tai būtų kas nors daugiau nei vienkartinis sutapimas“, – teigė Ilifas.
Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga šį didžiausią Galapagų salų paukštį priskiria kritiškai nykstančių rūšių kategorijai. Amerikos paukščių apsaugos draugijos duomenimis, jo paplitimas apsiriboja tropikais. Albatrosai peri lavos laukuose – tarp padrikai išsibarsčiusių riedulių ir retos augalijos.
Šių paukščių gyvenimo trukmė gali siekti kelis dešimtmečius. Jie daugiausia minta žuvimis, kalmarais ir vėžiagyviais.
Rasel pridūrė, kad jeigu Kalifornijoje būtų pradėta reguliariai fiksuoti daugiau tokių albatrosų, tai galėtų rodyti aplinkos veiksnių įtaką, verčiančią paukščius trauktis į šiaurę. Anksčiau ji aprašė penkias kaukiuotųjų ir kitų rūšių padūklių (olušų) rūšis, kurios dėl vandenyno atšilimo ir jūrinių karščio bangų tapo įprastos prie Kalifornijos krantų.
Kalbėdama apie šį vienišą albatrosą, Rasel pažymėjo: „Jeigu tai yra laipsniško rūšies arealo slinkimo į šiaurę ženklas, dabar turime pradinius duomenis apie momentą, kada pirmą kartą jį užfiksavome.“
Kaip varnos gali planuoti ateitį?
Rutgerso universiteto biologas Skotas Treversas nustatė, kad varnos gali planuoti būsimus įvykius panašiai kaip žmonės. Įrodyta, jog šie paukščiai geba numatyti įvykius, esančius už jų regos lauko ribų, ir susieti juos su situacijomis, nuo dabarties nutolusiomis keliomis valandomis.
Eksperimento metu varnos buvo išmokytos naudoti akmeninį įrankį galvosūkiui įminti – užduočiai, kurios sprendimas suteikdavo mėgstamo maisto atlygį. Po 15 minučių–17 valandų pertraukos paukščiams vėl buvo pateikti keli daiktai, iš kurių tik vienas buvo reikalingas įrankis. Beveik visos varnos pasirinko „teisingą“ daiktą, taip parodydamos gebėjimą prisiminti ankstesnę patirtį ir planuoti būsimus veiksmus.
