Netrukus neliks grynųjų pinigų: valstybė tyliai keičia žaidimo taisykles, ar tai jau pabaiga? (6)

Grynieji pinigai ilgą laiką buvo natūrali mūsų gyvenimo dalis. Monetos ir banknotai kišenėje, rankinėje ar piniginėje, tai ne tik mokėjimo priemonė, bet ir simbolinis saugumo jausmas.

Su jais mes galime kontroliuoti savo išlaidas, apsipirkti be pėdsakų, išvengti techninių trikdžių ar tiesiog pasitikėti, kad bent viena sistema visuomet veiks. Vis dėlto vis labiau juntama, kad šis pasirinkimas ima nykti.

Pastaraisiais metais Lietuvoje daugėja ženklų, kad valstybė, komerciniai bankai ir net kai kurios prekybos įmonės tyliai stumia visuomenę prie visiško atsiskaitymo kortelėmis ar per mobiliąsias programėles.

Viskas vyksta tarsi natūraliai – mažėja bankomatų tinklas, kai kuriose įstaigose grynųjų priimti nebenorima, o viešojo sektoriaus paslaugos tampa skaitmeninės pagal nutylėjimą. Retai apie tai kalbama tiesiai, bet vis dažniau susidaro įspūdis, kad artėjame prie momentinės, visuotinės skaitmeninės pinigų eros, galbūt net be galimybės rinktis.

Ar tai blogai? Dalis visuomenės žvelgia į šį procesą kaip į pažangą, mažiau rizikos dėl vagysčių, greitesni atsiskaitymai, patogumas. Tačiau kiti mato ir tamsesnę pusę – mažėjantį finansinį privatumo lygį, išstūmimą iš paslaugų tų, kurie negali ar nenori naudotis skaitmeniniais įrankiais, ir vis didesnę kontrolę, kurią tokia sistema suteikia institucijoms.

Pati valstybė šį virsmą lyg ir stebi iš šono, bet tuo pat metu leidžia jam vykti – kartais net aktyviai padeda.

Bankomatai nyksta – ar tai atsitiktinumas?

Per pastaruosius kelerius metus daugelis regioninių miestų ir miestelių gyventojų pastebėjo, kad jų vietovėje tiesiog dingo bankomatai. Ankščiau stovėję prie parduotuvės ar seniūnijos, jie vieną dieną tapo „nuimti dėl optimizacijos“, o vietoj jų ilgi kilometrai iki artimiausio terminalo.

Teoriškai galimi sprendimai: naudokitės mobiliomis pinigų atsiėmimo paslaugomis ar užsisakykite grynųjų per prekybos tinklus. Praktikoje tai reiškia didesnį sudėtingumą, papildomas išlaidas ir ribotą prieinamumą.

Bankai, kuriems grynųjų pinigų apyvarta yra brangi, nevengia šių sprendimų pateikti kaip efektyvumo ženklą. Ir iš tiesų, skaitmeninė bankininkystė pigesnė, mažiau rizikinga, reikalauja mažiau fizinės infrastruktūros.

Tačiau klausimas lieka atviras: ar tai nėra tylus būdas tiesiog sumažinti grynųjų pasiekiamumą ir taip skatinti perėjimą prie kortelių bei mobiliųjų mokėjimų?

Dauguma žmonių prisitaiko. Tačiau labiausiai nuo to nukenčia tie, kurie gyvena socialiniame paribyje – senjorai, mažiau išsilavinę, neturintys išmaniųjų telefonų ar tiesiog įgūdžių naudotis skaitmeninėmis paslaugomis. Jų balsas tylus, jų problemos mažai matomos, tačiau jų teisė į prieigą prie savo pinigų – lygiai tokia pati kaip bet kurio kito piliečio.

Verslas ir paslaugų sektorius – tik kortelė?

Nemažai kavinių, smulkių paslaugų teikėjų ir net kai kurios gydymo įstaigos vis dažniau nurodo: „Priimame tik korteles“. Argumentai suprantami, taip paprasčiau, saugiau, nereikia rūpintis grąža ar kelionėmis į banką.

Tačiau čia slypi svarbus lūžis – žmogui nebeleidžiama rinktis, kaip jis nori atsiskaityti. Grynieji, nors ir oficiali valiuta, realybėje atmetami kaip „nepatogūs“.

Tokie pokyčiai, kai atsiskaitymas grynais tampa praktiškai neįmanomas, leidžia manyti, kad vyksta sisteminis pokytis. Nors nei Seimas, nei Vyriausybė oficialiai nepriėmė sprendimo atsisakyti grynųjų, jų egzistavimui paliekama vis mažiau erdvės.

Net valstybinėse institucijose, pavyzdžiui, Registrų centre ar savivaldybėse, atsiskaitymai grynais dažnai apsunkinami – reikia eiti į atskiras vietas, įnešinėti į sąskaitas per bankus ar naudotis e. paslaugomis.

Taip tyliai formuojamas naujas elgesio modelis, kad „taip turi būti“. Ir net jeigu oficialiai deklaruojama, jog grynieji niekur nedings, realybė rodo ką kita.

Kontrolė ar patogumas?

Skaitmeniniai pinigai reiškia visapusišką atsekamumą. Kiekvienas jūsų pirkinys, pavedimas, sąskaita – visa tai lieka pėdsakas duomenų bazėse. Iš dalies tai naudinga. Galima lengviau stebėti šešėlinius sandorius, kovoti su mokesčių slėpimu, efektyviau reaguoti į nusikalstamą veiklą. Tačiau kartu tai – galingas įrankis kontroliuoti.

Valstybė, turėdama prieigą prie visų finansinių duomenų, tampa ne tik prižiūrėtoja, bet ir potencialia cenzore. Jei viena dieną tam tikros išlaidos bus „neleistinos“ ar „netinkamos“, jas bus galima paprasčiausiai užblokuoti.

Tai ne konspiracijos teorija, o realūs mechanizmai, kurie jau svarstomi kai kuriose šalyse, diegiant centrinių bankų skaitmenines valiutas (CBDC).

Pasitikėjimas sistema yra būtinas, bet ar jis netampa naivumu, kai visos alternatyvos tyliai išnyksta? Ar galėsime dar pasirinkti, jei vieną dieną grynieji bus tiesiog išimti iš apyvartos?

Ne apie technologijas, o apie pasirinkimą

Technologijos nėra blogis. Jos gali būti pažangios, patogios, netgi išlaisvinančios. Tačiau tik tada, kai žmogus gali rinktis, ar jomis naudotis. Kai pasirinkimo nebelieka – jos tampa prievarta.

Šiandien Lietuvoje dar turime grynuosius, bet jų erdvė siaurėja. Jei niekas nekels klausimų, ar tai iš tiesų mūsų valia – gali būti, kad šie metai bus vieni paskutiniųjų, kai monetos ir banknotai mūsų rankose dar reikš kažką daugiau nei nostalgiją.