Pirmasis Android telefonas buvo sukurtas „Google” bendradarbiaujant su „HTC” ir JAV mobiliojo ryšio operatoriumi „T-Mobile”, tačiau vėliau „Google” susilaikė nuo nuosavo telefono kūrimo, nenorėdama kitų išgąsdinti Android įrenginių gamintojų – jei jiems būtų kilęs įtarimas, jog JAV paieškos milžino telefonai gaus išskirtines sąlygas, jie greičiausiai nebūtų rėmę tuo metu dar jaunos ir rinkoje neįsitvirtinusios operacinės sistemos.
Viskas pasikeitė 2010 sausį, kai „Google” pristatė „Nexus One” telefoną. „HTC” vėl tapo atsakinga už gamybą ir sukūrė tuo metu labiausiai pažengusį Android išmanųjį. 3,7 colio įstrižainės AMOLED ekranas tuomet darė įspūdį, o „Snapdragon” procesorius, turintis vos 1 „Scorpion” branduolį, buvo neįtikėtinai greitas savo laikmečiui. Be to, vartotojams patiko „Nexus One” dizainas.
Deja, pirmoji entuziazmo banga labai greitai išgaravo. Pirmosios apžvalgos telefoną įvertino prastai, išmaniojo savininkai susidūrė su įvairiais techniniais trūkumais.
Pirmiausia, buvo kritikuojamas „PenTile” pikselių išdėstymas, lėmęs sumažėjusį vaizdo detalumą ir pernelyg ryškias spalvas. Turėkime galvoje, jog tai buvo pirmosios AMOLED technologijos ekranų dienos, o ekranus tiekusios „Samsung” telefonas „Galaxy S” rinkoje pasirodė tik tų pačių metų viduryje. Įdomu tai, jog korėjiečiai netgi buvo priversti į savo produktą montuoti LCD technologijos matricas dėl AMOLED trūkumo.
„Nexus One” ekranas taip pat pasižymėjo lietimų aptikimo problemomis – lietimui jautrūs „Capacitive” tipo (reaguojantys ne į spaudimą, o į piršto šilumą) ekranai taip pat buvo visiškai nauja technologija ir iki tobulybės jai trūko labai daug. Be to, „Nexus One” neturėjo kelių lietimų vienu metu aptikimo palaikymo (angl. multitouch), nors tuo jau kuris laikas galėjo pasigirti konkurentai iš „Apple”, „Motorola” ar net to paties „HTC”.
Keliais metais anksčiau „iPhone” pademonstravo priartinimo naudojant du pirštus galimybę tokiose aplikacijose kaip naršyklė, galerija ar žemėlapiai. Būtent dėl to „Google” ir negalėjo įjungti multitouch funkcionalumo, nors tiek programinė, tiek aparatinė įranga jį palaikė – viskam trukdė „Apple” patentai.
Laimė, „Google” praėjus mėnesiui po telefono debiuto išleido programinės įrangos atnaujiimą, įgalinusį šią funkciją. Deja, lietimų aptikimo problemos ir toliau kankino pirmuosius „Nexus One” pirkėjus.
Nepaisant to, tai nebuvo galas su ekranu susijusiems galvos skausmams – liepą „HTC” pranešė patirianti AMOLED matricų trūkumą ir šio tipo technologijos ekranus keičianti Super LCD sprendimu – būtent todėl 2011 pagaminti „Nexus One” egzemplioriai pasižymėjo Super LCD.
Vis dėlto „Nexus One” problemos slypėjo kur kas giliau. Iš pradžių analitikai prognozavo 3,5 milijono siekiančius pardavimus 2010 metais, tačiau praėjus vos 2 mėnesiams po telefono debiuto prognozė buvo sumažinta net 70% iki vos 1 milijono.
Prognozuoti 20 000 vienetų buvo parduoti per pirmą savaitę, o per pirmą mėnesį – 80 000. Akivaizdu, jog tai nebuvo sklandi pradžia ir analitikai dėl visko kaltino „Google”, nededančią pastangų į produkto reklamą. Prie to prisidėjo ir apie telefoną nekomunikuojantys mobiliojo ryšio operatoriai.
„T-Mobile” vartotojams siūlė „G1”, „Verizon” – „Droid”, tad „Google” sprendimas pardavinėti savąjį telefoną nuosavoje internetinėje parduotuvėje operatoriams didelio įspūdžio nepadarė ir jie tiesiog jo nereklamavo. Galbūt „T-Mobile” ir „Vodafone” ir rodė šiek tiek iniciatyvos reklamuoti „Nexus One”, tačiau tai toli gražu neprilygo rinkodaros lėšoms, skirtoms „iPhone” ir „HTC” prietaisams.
„Google” pabandė galbėti skęstantį laivą: uždarė savo internetinę parduotuvę ir visai nustojo prekiauti telefonu, o norinčius įsigyti „Nexus One” siuntė į operatorių salonus ir elektronikos parduotuves, kurie dar turėjo užsilikusių egzempliorių.
Kitaip nei dabartiniai ilgai gaunamais programinės įrangos atnaujinimais garsėjantys „Google Pixel” išmanieji, „Nexus One” visus nustebino labai trumpu palaikymu. Debiutavęs su Android 2.1 Eclair, tais pačiais metais gavęs v2.2, o 2011 metais – Android 2.3 Gingerbread, telefonas nebuvo atnaujintas į Android 4.0, motyvuojant sena geležimi.
Žinant „Nexus One” istorija nejučia peršasi išvada, jog Android gamintojų „Google” bandymas įsisveržti į telefonų rinką visiškai neišgąsdino. „HTC” po kelių mėnesių netgi išleido kone identiškai atrodantį „HTC Desire” išmanųjį, susilaukusį kur kas didesnės sėkmės. Žinoma, „Google” nepabijojo tęsti savo žygio, išleisdama kelias „Nexus” įrenginių kartas, kol galiausiai jas pakeitė „Pixel” linija. Labai liūdna, tačiau istorija nuo to laiko nepasikeitė – JAV milžinei ir toliau sunkiai sekasi atkąsti didesnę išmaniųjų telefonų rinkos dalį.
