Matas Makauskas
Šeštajame tarptautiniame Kauno kino festivalyje žiūrovai vertino filmus: daugiausia balsų pelnė Dovilės Gasiūnaitės filmas „Narcizas“, o antroji vieta atiteko Richardo Presso dokumentiniam filmui „Bill‘o Cunningham‘o Niujorkas“. Tai juosta apie „New York Times“ žurnalo mados fotografą Bill‘ą Cunningham‘ą, kuris fiksuoja Niujorko gatvėse žmones, svarbius miesto įvykius, vakaro pobūvius ir mados kolekcijų pristatymus.
Jam svarbiausia – „gatvės fotografija“, tūkstantinėse miniose pamatantis atskirus žmones, geba atskleisti jų grožį, tomis nuotraukomis išgauna tendencijas – antropologiškai apibendrina šiandieninį gyvenimą. B. Cunningham‘as teigia: „Pagrindinis dalykas, dėl kurio mėgstu gatvės fotografiją – atsakymai, kurių nerasi madų demonstravimuose. Randi informaciją ir tokiu būdu skaitytojai gali įsivaizduoti save.“
Fotografas – dviračiu važinėjantis visuomenės tyrėjas atskleidžia: „Niekada neišeinu su išankstine idėja. Aš leidžiu gatvei kalbėti su manimi.“ Fotografija jam nėra išankstinio tikslo siekimas – rasti žmones, kurie atitiktų jo mintis apie visuomenę. Jis nėra mokslininkas, išsikeliantis hipotezę ir ieškantis argumentų jai patvirtinti. Jo mintys, serijos gimsta gatvėse, prieš tai dar kilus dešimčiai kitų minčių. Filme išsakoma viena iš pirmųjų įžvalgų: „Geriausi mados pasirodymai neabejotinai yra gatvėse. Visuomet buvo ir bus.“ Tai atskleidžia daugumoje fotografijų vaizduojami drabužiai – tarsi iš minios išnyrantys, žavintys savo subtilumu, žavesiu ar elegancija.
B. Cunningham‘o kova – atskleisti kūrybišką miestą, pasineriant į jį, kaip į gyvą organizmą. Rūbai tampa tuo aspektu, kuris pritraukia fotografo žvilgsnį. Svarbus ir atsitiktinumo momentas, nes jis renkasi vis kitas vietas ir bando išlikti nepastebėtas. B. Cunningham‘o fotografuojama mada – tai ne paparacio šūviai sekantis įžymybes, kurios gali būti atrodančios klaikiai, bet jam svarbus drabužių grožis, jų originalumas, „sukirpimas, spalvos, linijos“. Fotografo teigimu: „Man niekada nerūpėjo garsenybės, jei jos nedėvėjo kažko įdomaus. Štai kodėl mano rinkmenos nebūtų niekam vertingos.“
Jis laužo nuomonę, kad madą diktuoja žvaigždės. Leidžia mados fotografiją matyti ne tik kaip žvaigždės kultą propaguojantį procesą. Būdamas nuoširdžiu ir garbingu madai suteikia platesnius kontekstus. Žmogus, paskyręs gyvenimą, kaip teigiama filme: „žaviai kultūros manifestacijai“. Fiksuodamas gatvės madą jis tiksliai atspindi šiuos laikus.
Vienas labiausiai žavinčių sprendimų, atskleidžiančių fotografo „dostojevskišką“ laikyseną – nefotografavimas jam nesvarbių dalykų: „Dauguma mano fotografijų niekada nebus publikuotos. Aš tik dokumentuoju reiškinius, kurie man atrodo svarbūs.“ Tai žmogus, išvengiantis kompromisų, bet pasirenkantis sunkų kelią – atsidavimą kovai su vėjo malūnais – kupiną netikėtumų, nežinomybės ir tikėjimo.
