Tekstas ir video – Karolis Vyšniauskas
Nuotraukos – Saulius Baradinskas
Dar niekada nebuvau koncerte kur tiek daug skandinaviškų megztukų.
Vakar įvykęs pirmasis „Norden Wave“ buvo rizikingas: viena vertus, vien Skandinavijos vardas savaime užtikrina pozityvią publikos reakciją, kita vertus, garsas apie svečius – švedus „Silverarken“ ir danus „Rangleklods“ – dar per mažai pasklidęs, kad „Loftas“ būtų garantuotai užpildytas.
Ar ateis? Ar patiks? Atėjo – nors svečių sąrašas buvo, jei akis neapgavo, bent trijų lapų ilgio; patiko – net jei namų aikštelėje žaidusius „Golden Parazyth“ klausė didesnė masė nei tik apie pusę trijų groti pradėjusius pagrindinius vakaro vardus „Rangleklods“.
(off topic: nuolat giliai į naktį nutempiami koncertai „Loftui“ padaro daugiau žalos nei naudos – vien prieš šį renginį sutikau bent du žmones, kurie atsisakė minties pirkti bilietą į „Norden Wave“ pamatę grupių pasirodymų laikus. Jie nenorėjo pagrindinės grupės laukti iki 02:00, jų vakar ir nebuvo).
„Kaip žinia, ne visada gali pasikviesti tą, ką nori. Įtakos turi finansiniai reikalai, atlikėjų užimtumas ir kiti dalykai. Iš pradžių turėjome kitų planų, tačiau minėti faktoriai lėmė, jog pirmajame renginyje pasirodys būtent šie atlikėjai“, – tarsi apsidrausdami prieš koncertą interviu „Laikui“ kalbėjo koncerto organizatoriai.
Nereikia teisintis! Nes kad ir kokie faktoriai lėmė būtent tokį pirmojo „Norden Wave“ line-up, jis suveikė.
Stokholmiečiai „Silverarken“ buvo grupė, iš kurios niekas nesitikėjo nieko. Viso labo 173 fanai feisbuke ir muzikos apibūdinimas kaip „bringing the gospel of funk to the world“ kėlė įtarimų, bet, net ir turint tai omenyje, scenoje jie atrodė geriau nei mums įprastos vietinės fanko grupės.
Įdomių melodijų pritrūko, tad po koncerto atmintyje išliko tik vokalisto skrybėlė ir seksuali, vietomis beveik scissor sisters‘iška pasirodymo aura. Tai grupė, kuri savo klausytoją lengviau būtų radusi „Tamstoje“, bet įžangos į „Norden Wave“ ji nesugadino.
Vakaras išties prasidėjo į sceną užlipus „Golden Parazyth“ ir fanką pakeitus į hausą ir synthpopą. Kaip ir apšildydami Nicolą Jaarą, Giedrius ir Aurimas vėl kėlė mintis, kiek dainų jie savo meniu turi, mat visą valandos setą atliko – pataisykit, jei klystu – nesugrodami nė vieno kūrinio iš savo turimų trijų albumų.
Gražu žiūrėti, kaip GP išaugo per visus tuos metus nuo debiutinio „Appartment of Steel“ (2006 m.). Vokalo stiprumas, pasirodymo užtikrintumas, dainų galingumas – jie žino ką daro ir daro tai gerai.
Klausimas, ar jų pasiūlyta diskoteka tiko prie bendros renginio koncepcijos. GP pasirinktos muzikos stilistika „Norden Wave“ transformavo į „Berlin Wave“ ar „Paris Wave“. Tačiau jeigu tikslas buvo tiesiog priversti žmones šokti, tai įgyvendinta su kaupu.
„Rangleklods“ buvo viena tų grupių, kurias gera matyti Lietuvoje būtent dabar, nes vėliau jų greičiausiai nebematysime – sėkmės atveju, jie bus per dideli ir per brangūs Vilniui. Kol kas jie – pačiame savo karjeros starte, pasirodymą baigę tada, kai sugrojo visas savo turimas dainas.
Ačiū geram garsistų darbui, vokalisto Esben Andersen baritonas skambėjo aiškiai ir švariai. O tai – pusė šios grupės žavesio. Brandus, žemas, „vyriškas“ vokalas darė dar didesnį įspūdį matant patį Esbeną, jauną ir liesą scenoje.
„Rangleklods“ muzika dar nėra pasiekusi savo piko, tad jiems elementariai pritrūko gerų kūrinių kad išlaikytų aukštą natą viso pasirodymo metu. Bet atmetus vieną kitą nuobodesnę kompoziciją, „Clouds“, „Young and Dumb“, „Riverbed“ skambėjo puikiai, o „Cough“ buvo viršūnė (išgirskite jas visas čia)
Svarbiausia, kad bendra jų muzikos estetika, menanti tokias grupes kaip „Austra“, vietomis galbūt netgi „Crystal Castles“, ir, žinoma „The Knife“ buvo tai, ko Lietuvai reikia, ir ką Šiaurės šalys mums gali pasiūlyti. „Rangleklods“ yra šiandienos, o gal net rytojaus muzikos grupė. Kuo daugiau jų matysime Vilniuje, tuo greičiau ir Vilnius bus šiandienos.
„Next time we could play for two hours. Let’s cross our fingers it will happen soon“, – savo laužytu danišku anglų kalbos akcentu atsisveikino Esbenas. Pirštai jau sukryžiuoti.
„Pagrindinis tikslas – gera muzika gyvai, ir mūsų visuomenės dėmesio atkreipimas į sektino pavyzdžio šalis.“, – tame pačiame interviu kalbėjo organizatoriai. Būtent: sektino pavyzdžio šalis. Šiaurės šalys yra sektinas pavyzdys Lietuvai, tiek kultūrine, tiek socialine prasme. Kuo daugiau Skandinavijos Lietuvoje, tuo geriau pačiai Lietuvai. „Norden Wave“ jau dabar tapo ta iniciatyva, kuri realiai prisideda prie Šiaurės šalių kultūrinio eksporto į Lietuvą ir ačiū jai už tai.
Ko būsimuose renginiuose nesinorėtų, tai tokių vienos degtinės stendų:
Nes Skandinavija niekada nebuvo vulgarumas.
Visa kita – pirmyn, net jeigu ir atsiras vienas kitas kultūrinis nesusipratimas. Pavyzdžiui, kad ir toks, kaip esminis renginio dizaino elementas – gudriai sujungtos N ir W raidės, menančios nacionalinį Šiaurės šalių drabužių raštą. Jos gražios pažiūrėti, bet kartu jos reprezentuoja šias šalis taip, kaip geltonai-žaliai-raudoni rombukai reprezentuoja Lietuvą ant tautinio kostiumo juostos. Taip iliustruoti dalykai tinkami pardavinėti senamiestyje suvenyrų parduotuvėje, tačiau disonuoja į hip jaunimą orientuotame renginyje, kur grupės groja elektroniką, o ne folklorą.
„Norden Wave“ tiksliau būtų laikyti ne Skandinavijos reprezentacija Lietuvoje, bet reprezentacija to, kaip Lietuva ir pasaulis mato Skandinaviją ir kokius jos įvaizdžius nori pasiimti. Tai nėra tapatu. Tačiau, bet kokiu atveju, toks bendradarbiavimas praturtina vietinę kultūrą ir, galų gale, siūlo aukštos kokybės koncertus.
Į klausimą, ar realu po „Norden Wave“ vėliava tikėtis Lietuvoje pamatyti aktualius didesnio masto šiaurės muzikos vardus, organizatorių atsakymas buvo viltingas: „Jei taip negalvočiau, turbūt nebūčiau pradėjęs virt tos košės.“
Ši košė jau dabar yra skanesnė nei didelė dalis kitų patiekalų, gaminamų Lietuvos scenoje. Sėkmės organizatoriams toliau ją verdant. Kai tik sužinosime naujienas apie būsimus renginius – informuosime iškart.
