Savaitgaliai dažnai prabėga greičiau, nei spėjame jiems pasiruošti. Dar penktadienį vakare atrodo, kad bus laiko viskam, o sekmadienį jau žiūri į laikrodį, skaičiuoji valandas ir galvoji, kur jos dingo. Bet yra vienas būdas ištęsti tą savaitgalio pojūtį – išėjimas į gamtą. Judėjimas, šviežias oras, naujas vaizdas prieš akis pakeičia nuotaiką taip, kaip niekas kitas.
Žygiai pėsčiomis yra vienas paprasčiausių ir prieinamiausių būdų praleisti laiką lauke. Jie nereikalauja ypatingo pasiruošimo, inventoriaus ar varginančios kelionės per kelias šalis. Užtenka patogių batų, lengvo užkandžio ir noro pasukti iš įprasto kelio. Ir svarbiausia – Lietuvoje tikrai yra kur eiti.
Nuo miškų, kurie šnabžda senas pasakas, iki takų, kurie vingiuoja šalia upių, iki kalvų, nuo kurių gali matyti, kaip žalia plinta iki horizonto. Štai kelios vietos, kurios tapo lietuvių mėgstamomis savaitgalio žygių kryptimis.
Asvejos regioninis parkas – ilgiausias ežeras ir ramybės oazė
Asvejos ežeras dažnai vadinamas vienu gražiausių Lietuvoje, o šalia jo einantis takas – tikra dovana norintiems ramybės. Čia galima rasti ir lengvų, ir kiek ilgesnių maršrutų. Švelniai banguojantys miškai, kranto linija, nuolat lydinti žygeivį, ir mažos medinės pirtys pakrantėse sukuria jausmą, kad laikas čia teka kitaip.
Asvejos parkas tinka tiek trumpam pasivaikščiojimui su vaikais, tiek rimtesniam dienos žygiui. O jei norisi papildomo nuotykio – galima išsinuomoti baidarę ir pažvelgti į ežero šoną iš vandens.
Žemaitijos nacionalinis parkas – miškai, kalvos ir Platelių ežeras
Žemaitijos kraštas siūlo daugiau nei tik storus ąžuolus ir gilią kalbą. Čia žygeivių laukia tankūs miškai, švarūs ežerai ir vaizdingos kalvos. Ypač populiari kryptis aplink Platelių ežerą einantis maršrutas. Kelias vingiuoja per girias.
O jis atveria vaizdus į vandenį, kviečia stabtelėti prie senų piliakalnių ir pasiklausyti, kaip ūžia šimtmečius skaičiuojančios pušys. Žemaitijos parkas patiks tiems, kurie nori ne tik pasivaikščioti, bet ir pajusti stiprią gamtos jėgą. Čia oras vis dar kvepia švariu lietumi, o paukščių giesmės rytais skamba kitaip nei mieste.
Labanoro giria – miško karalystė be laiko
Labanoras tikrai ne šiaip miškas. Tai miškas, kuris tęsiasi tol, kol akys nebemato. Tai vieta, kur gali nueiti keliasdešimt kilometrų ir nesutikti nė vieno žmogaus. Arba gali pasirinkti trumpesnį, ramesnį taką, ir klausytis, kaip krebžda lapai, kaip šnara vėjas, kaip tyliai krenta spygliukai nuo eglių.
Ypač gražu Labanore rudenį, kai samanų kilimas tampa dar minkštesnis, o oras prisipildo šaltesnės, bet sodresnės drėgmės. Tačiau ir pavasarį čia verta pabūti, kuomet viskas pradeda busti, kvėpavimas tampa gilesnis, o žingsnis lengvesnis.
Neries regioninis parkas – kai norisi pabėgti, bet netoli
Neries regioninis parkas idealiai tinka tiems, kurie nori pabėgti į gamtą, bet nenori važiuoti pusę dienos. Vos už kelių dešimčių kilometrų nuo Vilniaus čia galima rasti puikiai pažymėtus takus, nuostabius upės slėnius, pušynus ir net paslėptus piliakalnius.
Vienas iš įdomiausių maršrutų – Dūkštų ąžuolynas, kur senieji ąžuolai stovi tarsi tylūs laiko liudininkai. Takai čia draugiški tiek vaikščiojimui, tiek lengvam bėgimui, o pavasarį šalia upės galima pamatyti visą pievų žiedų fejerverką.
Kuršių nerija – kitas pasaulis už dviejų valandų
Kuršių nerija yra daugiau nei tik smėlis ir jūra. Tai vieta, kur vaikščiojimas tampa tarsi meditacija. Smėlio kopos, pušynai, marių ramuma ir jūros šauksmas – viskas viename. Kuršių nerijoje populiarūs takai į Parnidžio kopą, Juodkrantės miškai, o taip pat pasivaikščiojimai palei marias.
Tai žygis, kuris nereikalauja pastangų, nes čia pati gamta kviečia lėtėti. Idealiai tinka tiems, kuriems reikia ne tik judesio, bet ir proto išvalymo nuo savaitės šurmulio.
Kodėl verta skirti savaitgalį žygiui
Judėti gamtoje tikrai daugiau nei tiesiog pasivaikščioti. Tai būdas iš naujo prisiminti, kad gyvenimas nevyksta tik ekranuose, tik biuruose, tik socialiniuose tinkluose. Jis vyksta ten, kur kvepia pušimis, kur girdisi upės šniokštimas ir kur žingsnis su žingsniu virsta atsikvėpimu.
Ir visai nesvarbu, ar nueisi penkis, ar trisdešimt kilometrų. Svarbiausia, kad nors trumpam išeitum ten, kur gamta kalba paprasta, bet nepakeičiama kalba.
