Norite greitos gyvatvorės? Specialistai paaiškino, ką būtina žinoti apie žemąjį skirpstą

Sparčiai augančios gyvatvorės šiandien tampa vienu populiariausių pasirinkimų norintiems daugiau privatumo ir mažiau triukšmo kieme. Vienas dažniausiai minimų augalų – žemasis skripstas (Ulmus pumila), galintis per metus paaugti maždaug 1,2–1,8 metro, jei sąlygos palankios.

Šis medis kilęs iš atšiauresnių Vidurio Azijos, Mongolijos, Sibiro ir Kinijos regionų, todėl paprastai gerai pakelia šalnas, sausras, prastesnę dirvą, oro taršą ir net kelių barstymo druskų poveikį. Dėl to jis laikomas praktišku pasirinkimu vietose, kur daugelis kitų gyvatvorinių augalų auga gerokai lėčiau.

Kodėl jis laikomas greitu sprendimu?

Pagrindinis žemojo skripsto pranašumas – labai greitas augimas ir tankus šakojimasis, jei augalas reguliariai karpomas. Palyginti su ligustrais ar kai kuriomis kitomis gyvatvorėms naudojamomis rūšimis, tankią ir aukštą sieną jis gali suformuoti per gerokai trumpesnį laiką.

Žemasis skripstas nėra visžalis – rudenį jo lapai pagelsta ir nukrenta. Vis dėlto net ir žiemą tanki šakelių struktūra išlieka kaip dalinė vizualinė užtvara, o vegetacijos metu lapija gali efektyviai sulaikyti dulkes bei slopinti triukšmą.

Sodinimas ir priežiūra

Žemasis skripstas dažniausiai geriausiai prigyja pasodintas anksti pavasarį, dar prieš prasidedant aktyviai vegetacijai, arba rudenį. Formuojant gyvatvorę, sodinukai paprastai sodinami maždaug kas 30–50 centimetrų, kad vėliau augalai sudarytų vientisą žalią sieną.

Dirvai šis augalas nėra itin reiklus, tačiau svarbu vengti užmirkimo, nes perteklinė drėgmė gali skatinti šaknų puvimą. Pirmuosius 2–3 metus ypač svarbus reguliarus laistymas sausros metu – drėgmės trūkumas ankstyvame etape gali stipriai sulėtinti augimą.

Klaida, dėl kurios gyvatvorė nuplinka

Didžiausias žemojo skripsto trūkumas susijęs ne su augimo greičiu, o su forma. Neprižiūrimas augalas linkęs išretėti apatinėje dalyje, o ilgi ūgliai pradeda krypti į šonus. Dėl to greitas rezultatas įmanomas tik reguliariai genint nuo pat pradžių.

Pirmą kartą rekomenduojama kirpti iškart po pasodinimo, paliekant maždaug 10–15 centimetrų aukštį. Tai skatina šakojimąsi nuo pat pagrindo ir padeda formuoti tankesnę gyvatvorę. Vėliau ją dažniausiai tenka karpyti 2–3 kartus per sezoną.

Norint išlaikyti tankią apačią, gyvatvorę rekomenduojama formuoti trapecijos principu – viršus turėtų būti šiek tiek siauresnis nei apačia. Taip apatinės šakos gauna daugiau šviesos ir mažiau nuplinka.

Ką dar svarbu žinoti?

Žemasis skripstas gali turėti gana agresyvią šaknų sistemą, todėl sodinant verta įvertinti atstumą iki takų, trinkelių, pamatų ar požeminių vamzdynų. Taip pat naudinga stebėti savaiminius daigus, jei nenorima, kad augalas plistų už numatytos vietos ribų.

Apskritai žemasis skripstas gali būti labai efektyvus pasirinkimas tiems, kurie nori greitai suformuoti tankią gyvatvorę. Vis dėlto jis reikalauja aiškaus plano – tinkamos vietos, pakankamų atstumų ir reguliaraus genėjimo. Be šios priežiūros spartus augimas gali tapti ne privalumu, o problema.