Normalūs bachūrai operuoja kebabą (foto)

O buvo taip. Esame rimti bachūrai, tad vieną rimtą dieną grįžome iš savo rimtų darbų į rimtus namus, rimtai pašnekėjome telefonu ir išvažiavome į rimtą kebabinę, kuri šiaip yra Gedvydžių gatvėje priešais Abraomo Kulviečio mokyklą. Ten „Maxima“ šalia ir viena turkiška kebabinė, kur žiurkės gyvena, bet čia istorija kitam kartui. Kebblogo komandos biednu supratimu, šioje vietelėje yra geriausi kebabai Lietuvoje. Dėl skonio šiaip nesiginčijama – mes jį turime ir esame profesionalai, jūs galite eiti pagraužti Tauro kalno „kebabų bulkos“. Ką čia pasiginčysi, kai saka babūnės. Tai va, nuvarėme ten prie tos kebabinės, užsisakėme bulvinių blynų su česnakiniu padažu, sumokėjome keturis pinigus, prisifotkinom kaip rimti pacanai su grybeliu kirkšny ir kibome į darbą. Šiaip truputį buvo ablomas nuėjus į mėgstamą kebabinę užsisakyti neaišku kokio maisto – bulvinių blynų, bet ko šioje šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje dėl reitingų nepadarysi.
 

Pagamino greitai, nes nepataikėme maisto užsakymų piko metu. Supakavo blynus į tokį bomžavą plastikinį sriubos indelį. Ten įdėjo man keturis bulvinius blynus ir iki viršaus pripylė česnakinio padažo. Realiai išėjo pem ant pem, nes padažo buvo sklidinas indas. Prasibrovus pro padažo užsklandą, pavyko rasti blynų. Šiaip turiu pasakyt, kad neypatingai jie buvo skanūs, nes iš paskutiniųjų stengiausi pajusti jų tikrąjį skonį, bet realiai išėjo taip, kad visą laiką čiufarinau padažą. Nepatingėjau vieną blyną nuvalyti ir suvalgyti be padažo, kad pajusčiau, kas čia per bulvės. Buvau visiškai nepralinksmintas blyno konsistencijos. Nes toks buvo, liaudiškai sakant, valdiškas. Baisi sintetika, neduokdie. Jei ne spalva, valgant vieną blyną primintų smalą su tokiais lenkiškais pesticidziniais bulvių pagardukais. Buvo nei teip, nei teip. Šiaip labai ilgai galvojau, kaip mielai Kebblogo šeimai perteikti pojūčius, kuriuos suteikia šitie blynai. Arčiausiai turbūt yra ta konsistencija, kuri būna, kai žiauriai ilgai čiaumoji vieną gumos gabaliuką ir jis po to pasidaro toks baisiai nemalonus, byrantis į gabaliukus, bet vis tiek sulipusius tarpusavyje ir smirda. Pastebėkite, brangieji skaitytojai, kad apie skonį dar nė nepradėjau kalbėti. Žinote, kodėl? Hahaaa, teisingai, viskas skęsta, tęžta, tręšta, šąla, bąla nenormaliame kiekyje česnakinio padažo. Čiuju priliurlino porą ten tų kebabinių samtelių, o tokiam mažam bomžariniam indukui yra baisiai daug. Tai realiai sumokėjau keturis litus už pusę indelio česnakinio padažo, kuris užmuša bet kokį kitą skonį. Galėjo man vietoj tų bulvinių blynų pridėti celofaninių maišelių ar kokių nors presuotų gipskartonio lakštų. Ne visai žinau, kas šiais laikais papigiai eina senukuose akciniame skyriuje. Žodžiu. Visiškai neturiu nieko prieš tą česnakinį padažą, bet jis motherfucking ownina visus įmanomus skonio receptorius. O po šitokio jo suvartoto kiekio tai apskritai dar galima kokį mėnesį nieko neužuosti ir nepajusti skonio. Jei norite pajusti panašų skonio receptorių atbukimą, kaip nuo tokio kiekio česnakinio padažo, tai pamėginkite išmirkyti savo patalynę acte. Garantuojam autentiškus „mmmm, aš jaučiu, kaip mano skonį jaučiančios ląstelės svyla“ pojūčius.

 

Buvo pasakyta daug gerų dalykų. Nežinia, kaip čia geriau apibendrinti. Jei būčiau bomžas ir nesiparindamas valgyčiau bet ką (skamba keistai iš bičo, kuris valgo didžiausią kebabinių brudą), tikrai mokėčiau 4 Lt už porciją šiek tiek šilto maisto. Nes ir skonį turi (kaip jau supratote, gana intensyvų), o ir šiaip valgyti yra gerai. Bet jei esate pižonai ir savo sexjookeas vežate tik į geriausias kebabines, šeriate močniausiais turkiškos virtuvės patiekalais ir lakdinate saldžiausiais Jamaica sidriukais su konservantais, tai gal siūlau šiek tiek praskipinti šiuos bulvinius blynus. Duodu sveiką drūtą ketvertą, nes tiek ir mokėjau už nesveikus, bet drūtus blyniukus.

 

Kebabas po chirurgo skalpeliu

 

Taigi, vieną šiltą vasaros vakarėlį Kebblogo komanda išsiruošė į reidą paskanauti mūsų taip mylimo maistelio. Vienas iš joint’ų buvo kebabinė Pilies gatvėje. Taip jau nutiko, kad seniai šioje vietoje valgėme, o kiek prisimename, čia nelabai kokie kebabai užderėdavo. Mat senais, samanotais laikais teko porąkart ragauti kebabų ir abu kartus radau po ilgą turkišką plauką, nes pardavėjas / gaspadorius buvo turkas su ilgais plaukais (labai labai labai tikiuosi, kad jie buvo nuo galvos…). Galvojame, reiktų vėl paskanauti vieno kito plaukelio. Tačiau tik nuvykus iki tos kebabinės mus pasitiko raštelis, jog viskas persikėlė Pilies gatve į viršų, kokius 200 metrų. Nauja pradžia gal kokia? Reopening ar kas? Pasirodo, new shit yra kioskelis. Oho, kaip netikėta. Kebabinė kioskelyje. Bet visai nustebino šis chicken house, nes atrodo patogiai įrengtas, matyti, kaip viskas gaminama, gal ir nieko vietelė. Tik meniu durnas. Norėjome užsisakyti kažkokį mandrą laivelį su mėsa ar kažkuo panašiu, bet turkas tik pakratė galvą ir sakė imti kebabą. Atseit nebūkite lopai, „išsitrinkite galvas“ ir imkite normalų maistą. Dafuq. Kam čia apsimesti poshy restoranu, kuris turi 99 proc. turkiškos virtuvės, kai realiai skaniai ir išvis turi ingredientų normaliai tik kebabams pagaminti. Nesvarbu.

Aplinka visai nebloga, yra lauko staliukų. Kebabą pagamino greitai. Nulėkėme staigiai ragauti, tik šįkart sugalvojome pabūti hipsteriai ir kitokiais būdais įvertinti kebabą. Nutarėme prisikasti iki pat kebabo šaknų, kad taip be grimo būtų galima užmesti akį. Pasitelkėme sunkiąją artileriją – kišeninį peiliuką, šprotuotą atkryvalkę ir sterilias pirštines, išmirkytas išbėgusiame tepale ir žiurkių spirutėse. Praskrodėme kebį ir pradėjome analizuoti, koks čia kontingentas paslėptas. Ir žinokite, visai mus nustebino „vokiška kokibė“ *budulio balsu*. Nors pats kebabas ir kenčia nuo centro kebabų sindromo (kuo centriau, tuo mažesnis ir brangesnis jis yra), bet ingredientai yra visai neblogi. Radome iceberg’o salotų, tik vieną pomidorą, jelapeno daug ir jokių fucking agurkų iš Varšuvos didmenkės, sumaišytų su babūnės raugintais kopūstais iš Pautenas. Dar mėsos radome, kuri visai skaniai atrodė, ir nusprendėme, kad ten vištiena, nes joint’as gi chicken house vadinasi. Ir plaukų, žinokit, neradome. Nežinau, ar pardavėjo plaukų trumpumas, ar kokios nors nemadingos ir pervertintos švaros taisyklės padėjo, bet buvo plauk-free kebab. Kalbant apie skonį, tai irgi galima vieną kitą pliusiuką uždėti, nes jei viskas nebūtų suvyniota į Užgavėnių blyną, minkštumo sulig „Dormeo“ čiužinuku, tai gal ir nieko mini kebabiukas būtų.

Apžvelgiant viską galima duoti kokį šešetą ar šešis pem. Jei keliausite pro šalį, tai galite užbėgti, plaukų, matyt, nerasite, o jei rasite, tai nufotkinkite ir atsiųskite Kebblogui. Pusė velnio kokybė, tik neišsidirbinėkite kaip mes, nesiveskite panikės į kebabinę paragauti turkiško laivelio su mėsa, imkite rimtą kebabą ir būsite normalūs bachūrai. Taika. Dar daugiau kieto š… Kebblogo „Facebook“ puslapyje, tumblre www.facebook.com/kebblogas ir kebblogas.tumblr.com.