Dar 2017 m. Norvegija nusibrėžė aiškią ribą: nuo 2025 m. visi nauji lengvieji automobiliai turi būti elektriniai. Tuo metu tai atrodė kaip drąsus politinis pareiškimas. Tačiau 2025 m. pabaigoje statistika parodė, kad tikslas faktiškai pasiektas – 96 proc. visų naujų automobilių pardavimų sudarė elektromobiliai, o gruodį šis rodiklis šoktelėjo iki 98 proc.
Iškastiniu kuru varomi modeliai neišnyko visiškai, bet jų liko tiek mažai, kad jie tapo beveik nepastebimi bendrame kontekste. Rinkoje, kurioje per metus buvo užregistruota 179 550 naujų automobilių, benzininiai ir dyzeliniai variantai sudarė tik kelis šimtus vienetų per mėnesį. Tai jau nebe konkurencija, o veikiau likutinė kategorija.
Šis rezultatas nebuvo pasiektas vien aplinkosaugos šūkiais. Norvegija iš esmės pakeitė ekonominę logiką. Daugiau nei dešimtmetį elektromobiliams nebuvo taikomas pirkimo mokestis, galiojo PVM lengvata iki 500 000 kronų, tai yra apie 42 000 JAV dolerių. Taip pat buvo sumažinti kelių mokesčiai, parkavimas kainavo pigiau, o vairuotojai galėjo naudotis autobusų juostomis. Tuo pat metu benzininiai ir dyzeliniai automobiliai brango – tiek dėl mokesčių, tiek dėl degalų kainos.

Rezultatas paprastas: elektromobilis tapo racionaliausiu pasirinkimu finansiškai. Kai skirtumas kišenėje juntamas kasdien, vartotojų sprendimai pasikeičia be didelių įtikinėjimų kampanijų.
Vis dėlto, kai elektriniai modeliai užima beveik visą naujų pardavimų rinką, kyla kitas klausimas – ar valstybė turi toliau finansuoti procesą, kuris jau įvyko? 2025 m. spalį, pristatydama 2026 m. biudžetą, Norvegijos finansų ministerija apie 95 proc. elektromobilių dalį įvardijo kaip praktišką tikslo įgyvendinimą. Tuo pačiu buvo paskaičiuota, kad paskatų sistema kainuoja apie 17,5 mlrd. kronų per metus. Tai reikšminga suma, kuri iš esmės reiškia viešą paramą privačių automobilių įsigijimui.
Nuo 2026 m. sausio 1 d. PVM lengvatos riba sumažinta nuo 500 000 iki 300 000 kronų, tai yra maždaug 25 000 JAV dolerių. Visišką lengvatą dabar iš esmės atitinka tik mažesni, kompaktiški modeliai. Pradiniame plane buvo numatyta iki 2027 m. šią lengvatą apskritai panaikinti, tačiau parlamentas grafiką pakoregavo. 2027 m. riba bus sumažinta iki 150 000 kronų, o 2028 m. lengvata bus visiškai panaikinta. Procesas tapo lėtesnis nei siūlyta iš pradžių.
Benzininiai ir dyzeliniai automobiliai ir toliau išlieka labiau apmokestinti – tiek perkant, tiek naudojant degalus. Taigi kainų skirtumas neišnyksta, tačiau simbolinis Norvegijos modelio pagrindas – plačios PVM lengvatos – palaipsniui traukiasi.
Vyriausybė šį etapą apibūdina kaip perėjimą nuo paskatų prie subalansuotos sistemos. Tuo tarpu Norvegijos elektromobilių asociacija kalba apie galimą destabilizaciją. Organizacijos generalinė sekretorė Christina Bu įspėja, kad per staigūs pokyčiai gali pristabdyti pažangą. Nors naujų automobilių statistika įspūdinga, dauguma transporto priemonių šalies keliuose vis dar varomos iškastiniu kuru.

Rinka išlieka jautri mokesčių pokyčiams. Aukštos palūkanų normos ir mažesnė naudotų benzininių automobilių kaina gali paskatinti dalį pirkėjų dvejoti. Pašalinus finansines paskatas, net ir šalyje, kur įkrovimo infrastruktūra išplėtota, o elektromobiliai tapo kasdienybe, sprendimai gali tapti mažiau vienareikšmiai.
Norvegijos pavyzdys parodė, kad kryptinga valstybės politika gali per keletą metų iš esmės pakeisti rinkos struktūrą. Tačiau pasiekus beveik visišką elektrifikaciją, iškyla nauja dilema: subsidijos, kurios anksčiau skatino pokytį, dabar gali būti vertinamos kaip parama tiems, kurie ir taip būtų rinkęsi elektrinį modelį.
Todėl šiandien iššūkis nebėra susijęs su technologija. Jis susijęs su tempu ir balansu. Reikia mažinti paramą taip, kad paklausa nesusvyruotų, bet kartu vengti situacijos, kai valstybės lėšos tampa ilgalaike privilegija pasiturintiems pirkėjams. Sėkmė pasiekta – dabar tenka spręsti, kaip iš jos išeiti tvarkingai.

