Ugnis žmonijai suteikė šilumą, šviesą ir galimybę gaminti maistą, tačiau kartu atnešė ir naują, nuolatinę grėsmę – nudegimus. Naujausi tyrimai rodo, kad milijonus metų patiriamos ugnies sukeltos traumos ne tik kėlė skausmą, bet ir tiesiogiai formavo žmogaus kūną bei imuninę sistemą. Dėl to žmonės įgijo išskirtinį gebėjimą gyti po nudegimų, kurio neturi kiti primatai.
Tyrėjų komanda, vadovaujama daktaro Joshua Caddich, iškėlė hipotezę, jog dažni ir pasikartojantys nudegimai, kuriuos mūsų protėviai patirdavo maždaug per milijoną metų, tapo stipriu natūraliosios atrankos varikliu. Siekdami tai patikrinti, mokslininkai palygino žmonių ir žmogbeždžionių odos reakcijas į termines traumas.
Analizė atskleidė nuo 9 iki 19 genų, kurie žmogaus evoliucijos eigoje kito gerokai greičiau nei kitų primatų. Šie genai siejami su specifiniu imuniniu atsaku į nudegimus – pirmiausia su itin intensyviu uždegiminių žymenų, vadinamų citokinais, išsiskyrimu.
Nudegimų sukeltas uždegimas paprastai būna daug stipresnis nei įprastų pjautinių žaizdų ar nubrozdinimų atveju. Tokia audringa organizmo reakcija, pasak mokslininkų, galėjo būti gyvybiškai svarbi: esant dideliam odos pažeidimui, be greito ir stipraus imuninės sistemos atsako net menkiausia infekcija senovėje galėjo baigtis mirtimi. Todėl individų, kurių organizmas greičiau ir agresyviau reaguodavo į nudegimą, išlikimo tikimybė buvo didesnė – taip šie genetiniai pokyčiai galėjo įsitvirtinti žmonių populiacijose.
Evoliuciniai kompromisai
Mokslininkai su ironija pastebi, kad žmonės ir šiandien nuolat patiria nudegimus – nuo netyčia paliestos įkaitusios keptuvės iki per karšto patiekalo. Vienas iš tyrimo autorių juokais pateikė ir asmeninį pavyzdį: rašydamas mokslinį darbą jis nusidegino lūpą karštu sviestu iš Kijevo kotleto.
Dėl tokio nuolatinio pavojaus gamta mus tarsi „apdovanojo“ didesniu skausmingumu nudegimo vietoje. Aštresnis skausmas veikia kaip apsauginis mechanizmas: jis skatina saugoti žaizdą, mažiau judinti pažeistą vietą ir vengti pakartotinio kontakto su karščiu, kol audiniai gyja.
Tačiau ši adaptacija turi ir kainą. Stipri uždegiminė reakcija bei polinkis į ryškesnį randėjimą gali padėti apsisaugoti nuo infekcijų ir sėkmingiau gyti po smulkių buitinių traumų, bet esant dideliems nudegimams kartais tampa pražūtingi. Pernelyg intensyvus imuninės sistemos atsakas gali sukelti sisteminį uždegimą ar net organų nepakankamumą.
Taigi evoliucinė „sėkmė“ – gebėjimas išgyventi po pasikartojančių nedidelių nudegimų ir kitų terminių traumų – kartu tapo ir pažeidžiamumo priežastimi sunkiausių sužeidimų atvejais. Tai klasikinis evoliucinis kompromisas: tai, kas milijonus metų padėjo išlikti kasdienybėje, ekstremaliomis aplinkybėmis gali atsigręžti prieš mus.
Kiti naujausi tyrimai rodo, kad žmogaus evoliuciją formavo ir kiti aplinkos veiksniai – nuo perėjimo prie vaikščiojimo dviem kojomis iki klimato svyravimų bei mitybos pokyčių. Sudėjus šiuos duomenis, ryškėja vis sudėtingesnis paveikslas: mūsų kūną ir fiziologiją nulėmė ne vienas ryškus įvykis, o daugybė smulkių, dažnai skausmingų patirčių, tarp kurių ugnies sukeltos traumos užima ypatingą vietą.
