Pastūmimas kūną link ultramaratonų distancijų gali sumažinti raudonųjų kraujo kūnelių elastingumą, sutrikdyti jų gebėjimą pernešti deguonį ir pašalinti atliekas iš organizmo, rodo naujas tyrimas.
Nors šiame darbe nebuvo vertintos ilgalaikės sveikatos pasekmės, yra pagrįstų priežasčių manyti, kad biologinių ribų peržengimas gali būti žalingas. Į tai ankstesniuose tyrimuose jau buvo netiesiogiai atkreiptas dėmesys.
Tarptautinė mokslininkų komanda kelia prielaidą, kad problema gali slypėti streso ir atsigavimo pusiausvyroje: ultramaratonų metu patiriamos apkrovos kartais gali viršyti įgimtą organizmo atsistatymo gebą.
Ypač pažeidžiami raudonieji kraujo kūneliai, nes jie neturi branduolio ir negali atsinaujinti sintetindami naujus baltymus. Vis dėlto tyrėjai kol kas vengia kategoriškų rekomendacijų atsisakyti tokių varžybų.
„Neturime aiškių rekomendacijų, ar žmonės turėtų, ar neturėtų dalyvauti tokio tipo varžybose“, – sako biochemikas ir molekulinės genetikos specialistas Travisas Nemkovas iš Kolorado universiteto Anschutz medicinos miestelio JAV.
„Galime tik pasakyti, kad dalyvaujant tokiuose bėgimuose nuolatinis stresas pažeidžia gausiausią organizmo ląstelių tipą.“
Tyrime dalyvavo 23 elitiniai bėgikai, startavę dvejose skirtingose varžybose: Martigny–Combes à Chamonix bėgime (40 km – šiek tiek trumpiau nei maratonas) ir Ultra-Trail du Mont-Blanc varžybose (171 km – tipinis ultramaratonas).
Nemkovas su kolegomis ištyrė daugelio biocheminių žymenų koncentracijas kraujo mėginiuose, paimtuose iš sportininkų prieš varžybas ir iškart po jų.
Kaip ir tikėtasi, raudonieji kraujo kūneliai rodė įvairios kilmės pažeidimus: tiek mechaninius (dėl fizinės apkrovos), tiek molekulinius (dėl vidinių cheminės sudėties pokyčių).
Tokie požymiai paprastai siejami su spartesniu raudonųjų kraujo kūnelių senėjimu ir irimu. Tačiau šįkart nustatyta, kad nusidėvėjimas buvo gerokai didesnis tų sportininkų, kurie įveikė ilgesnę, ultramaratono, distanciją.
Vienas reikšmingiausių pokyčių – sumažėjęs raudonųjų kraujo kūnelių elastingumas. Dėl to jiems sunkiau judėti smulkiausiuose kapiliaruose, o sustandėję kūneliai greičiau pašalinami iš kraujotakos. Toks ryškus elastingumo sumažėjimas buvo stebėtas tik ultramaratono bėgikų grupėje.
Kitas skirtumas, būdingas ilgesnei distancijai, susijęs su viena raudonųjų kraujo kūnelių pažeidimų taisymo strategijų – Landso ciklu. Tyrimo duomenys rodo, kad ši sistema perėjo į savotišką „avarinį režimą“: cheminiai žymenys leido spręsti, jog ji tiesiog nebespėja patenkinti organizmo poreikių.
„Tam tikru momentu, tarp maratono ir ultramaratono distancijų, pažeidimai ima stipriai kauptis“, – aiškina Nemkovas.
„Mes užfiksavome vykstantį pažeidimą, tačiau nežinome, kiek laiko organizmui prireikia jam ištaisyti, ar jis turi ilgalaikių pasekmių ir, jeigu turi, ar jos yra teigiamos, ar neigiamos.“
Tyrimo rezultatus svarbu vertinti kontekste. Imtis buvo palyginti nedidelė, be to, skyrėsi ne tik distancijos, bet ir bėgimo tempas, aukščio pokyčiai trasoje bei aplinkos sąlygos.
Tai reiškia, kad priežastinis ryšys dar nėra įrodytas, o išvadas reikia derinti su kitais tyrimais. Pavyzdžiui, anksčiau nustatyta, kad elitiniai bėgikai vidutiniškai gyvena gerokai ilgiau nei bendroji populiacija.
Ateities tyrimai galės vertinti šiuos kraujo pokyčius didesnėse dalyvių grupėse ir ilgesnį laiką. Be to, šis darbas pateikė įdomių šalutinių įžvalgų: nustatyta, kad užfiksuoti pažeidimai panašūs į tuos, kurie atsiranda kraują sandėliuojant transfuzijoms.
Sandėliuojamų raudonųjų kraujo kūnelių paviršiuje stebimos tos pačios rūšies „pažaidos“ kaip ir ultramaratono bėgikų kraujyje. Tyrėjai siūlo, kad ekstremalūs bėgimo renginiai galėtų būti naudingi kaip modelis ieškant geresnių kraujo laikymo būdų medicinoje.
„Šis tyrimas rodo, kad ekstremalus ištvermės krūvis stumia raudonuosius kraujo kūnelius į spartesnį senėjimą per mechanizmus, labai panašius į tuos, kuriuos matome kraujo laikymo metu“, – sako biochemikas ir molekulinės biologijos specialistas Angelo D’Alessandro iš Kolorado universiteto Anschutz.
„Suprasdami šiuos bendrus kelius, turime unikalią galimybę geriau apsaugoti kraujo ląstelių funkciją tiek sportininkams, tiek transfuzijų medicinoje.“
