Videožaidimai – viena įtakingiausių šiuolaikinių medijų, formuojanti ne tik laisvalaikį, bet ir kultūrinius bei politinius pasakojimus. Jie jau rado kelią į pasaulio meno muziejų kolekcijas, o dabar – ir į MO muziejų, kuris pristatė pirmąją Lietuvoje videožaidimų parodą „GamePlay“.
Atidarymo diskusijoje parodos kuratorės Agnė Kuprytė ir Laura Schmidt, žaidimų kritikas Artūras Rumiancevas, sveikatos sociologas dr. Benediktas Gelūnas ir „Nordcurrent“ rinkodaros vadovė Ada Mockutė-Jaime dalinosi, kodėl videožaidimai vis dar retai matomi per meno prizmę, kuo jie gali būti tiek priebėga, tiek iššūkis, ir kaip su jais elgtis atsakingai – tiek patiems, tiek auginant naują žaidėjų kartą.
Videožaidimų paroda meno muziejuje Lietuvoje – naujas reiškinys, tačiau pasaulio meno muziejų kolekcijų dalimi žaidimai tampa vis dažniau. Jų savo kolekcijoje turi Niujorko modernaus meno muziejus (MoMA), Viktorijos ir Alberto muziejus Londone, Pompidou centras Paryžiuje ir kiti.
„Vienas parodos siekių buvo atskleisti šios medijos potencialą, pristatyti jį žmonėms, kurie jaučiasi visai svetimi žaidimų pasauliui. Čia pat norėjome ir parodyti, kaip žaidimai gali skirtis nuo įsitikinimų ar neigiamų konotacijų, kurias dalis žmonių gali turėti iš praeities“, – sako MO muziejaus kuratorė Agnė Kuprytė.
MO muziejaus drauge su Medijų meno centru (ZKM) Karlsrūhėje surengta paroda „GamePlay“ pristato į nepriklausomų kūrėjų ir menininkų žaidimus, kurie ryškiai skiriasi nuo didžiųjų žaidimų studijų leidinių. Pasak parodos bendrakuratorės, ZKM atstovės Lauros Schmidt, pastarieji turi gerokai mažiau laisvės novatoriškoms raiškos formoms.
„Nepriklausomi žaidimų kūrėjai turi dažnai finansiškai kainuojančią, tačiau tam tikra prasme privilegijuotą laisvę tyrinėti žaidimų galimybes – kokios jos egzistuoja, kokias ribas ar taisykles galima sulaužyti, kaip pakeisti nusistovėjusias praktikas“, – pasakoja L. Schmidt.
Žaidimas – būdas pasakoti istorijas
Žaidimų kelias nuo piratinių diskų turguje iki muziejaus salės Lietuvoje – ilgas ir įdomus. Tą itin asmeniškai patyrė žaidimų kritikas, BLON ir GameOn žaidimų programų kuratorius Artūras Rumiancevas, prieš daugiau kaip du dešimtmečius pradėjęs rašyti žaidimų apžvalgas ir siekęs pristatyti platų jų kontekstą.
„Tuo metu metu internetas Lietuvoje dar buvo tik informacijos šaltinis, neskirtas žaidimams – šiuos vis dar pirkdavome turguose ir kioskuose. Negalėjome rašyti apie naujausius žaidimus, nes jų tiesiog nebuvo įmanoma gauti. Be to, daugelis mūsų skaitytojų tik svajojo apie žaidimų konsoles.
Supažindindami su žaidimais turėjome pateikti daug konteksto ir pasakojimų, kad žmonėms būtų įdomu skaityti žurnalą net ir nežaidžiant. Tas požiūris su manimi liko iki dabar“, – pasakoja vienas žaidimų apžvalgų pradininkų Lietuvoje.
Šiandien žaidimai – daugelio kasdienybės dalis, turinti didžiulį potencialą kūrybinei raiškai bei idėjoms. Kitaip, nei tradicinės medijos formos, videožaidimai leidžia žmonėms aktyviai įsitraukti patiriant įvairias jų pasakojamas istorijas.
„Žinoma, filmai ar knygos taip pat gali įtraukti į įvairias socialines situacijas ar dilemas, tačiau videožaidimuose turime galimybę tas situacijas keisti, su jomis sąveikauti daug aktyviau. Tai – puiki galimybė pabūti mums naujose aplinkybėse, patirti istorijas ar gyvenimus, kurių nepažintume niekaip kitaip“, – pabrėžia L. Schmidt.
Kuria stiprias bendruomenes
Tarp svarbiausių videožaidimų aspektų, turinčių reikšmę daugiau kaip trims milijardams aktyviai žaidžiančių žmonių visame pasaulyje – bendruomenių kūrimasis. Parodos „GamePlay“ partnerio, didžiausios Lietuvoje žaidimų studijos „Nordcurrent“ rinkodaros vadovė Ada Mockutė-Jaime sako buvusi nustebinta žaidimų bendruomenių dydžio, glaudumo, savitų taisyklių.
„Gali atrodyti, kad žaidimai tėra mygtukų spaudinėjimas, ypatingai – mobiliuosiuose žaidimuose, tačiau didžulė žaidimų poveikio dalis yra žmonių kuriamos bendruomenės, Jų nariai skiria daugybę laiko, resursų, kūrybiškumo formuodami savotišką pasaulį, kuriame gimsta ryšiai, taisyklės, apsikeitimas idėjomis“, – dalinasi A. Mockutė-Jaime.
Pasak „Nordcurrent“ atstovės, žaidimai daugybei žmonių yra priebėga nuo sudėtingo, daug jėgų reikalaujančio kasdienio gyvenimo, būdas atsipalaiduoti. Vis dėlto kasdienybėje svarbūs vertybiniai, socialiniai klausimai neaplenkia žaidimų bendruomenės – tai būdinga ne vien nepriklausomų kūrėjų žaidimams, bet ir komerciniams produktams.
„Nors neseniai „Nordcurrent“ užsakymu atliktas tyrimas Lietuvoje parodė, kad apie 60 procentų žmonių sutinka, jog žaidimai nėra vien pramoga, būtų sunku paneigti, kad daugeliui žmonių tai pirmiausiai yra atsipalaidavimo ir bendravimo priemonė. Dėl to svarbu išlaikyti balansą tarp socialinio, edukacinio turinio bei pramoginės vertės“, – pabrėžia A Mockutė-Jaime.
Žaidimų pasauliai – ir prieglobstis, ir iššūkis
Videožaidimų siūlomi alternatyvūs pasauliai, galimybė pabėgti nuo kasdienybės, išmėginti kitokius gyvenimo scenarijus dažnai vertinami ne vien pozityviai – daugybei žmonių žaidimai asocijuojasi su atitolimu nuo realybės, išsivysčiusiomis priklausomybėmis. Sveikatos sociologas dr. Benediktas Gelūnas pabrėžia – situacija nėra tokia vienareikšmiška.
„Pramoga, įsitraukimas, estetinė ir pasakojimo vertė, bendravimo galimybės, pabėgimas nuo kasdienybės gerąja prasme – natūraliai pozityvūs žaidimų bruožai, kurie patraukia žaidėjus. Visgi didelės žaidimų kompanijos juos pasitelkia kaip ginklus, kad žaidimai būtų kuo labiau keliantys priklausomybę.
Tam naudojami lošimų elementai, ribotos trukmės įvykiai, apdovanojimai, konkurencijos skatinimas ir daugybė kitų technikų, puikiai pažįstamų šioje industrijoje. Taigi, kai kurie žaidimų aspektai yra malonūs ir teigiami, kai kurie – gerokai problematiškesni“, – sako B. Gelūnas.
Kaip žaisti saugiai?
Tačiau kaip atskirti, kurie žaidimai suteikia prasmingą patirtį, o kurie gali turėti ir neigiamų padarinių? Šis klausimas kyla ir dažniems tėvams, kurių atžalos įsitraukia į žaidimų pasaulį. Renkantis žaidimus B. Gelūnas pabrėžia švietimo ir edukavimosi svarbą, atkreipdamas dėmesį – daugybė tyrimų rodo, kad nei griežti draudimai, nei absoliučios laisvės suteikimas nėra veiksmingos tėvų taktikos.
„Tai, kas veikia, yra akivaizdu ir sudėtinga vienu metu – esminis dalykas yra tėvų ir vaikų santykis, o taip pat – pažinimas, kaip veikia žaidimai, kuo jie gali įtraukti. Socialinė integracija, įvairios alternatyvos ir gyvenimo už ekrano ribų turėjimas yra daug reikšmingesni palaikant sveikus įpročius, nei itin kruopštus žaidimų atsirinkinėjimas“, – teigia mokslininkas.
Jam pritaria ir A. Rumiancevas, akcentuojantis – svarbu ne tik edukuoti vaikus apie saugų žaidimą, bet ir patiems pasidomėti žaidimų turiniu, įgyti žinių, remiantis savo patirtimi įvertinti, kurie vaikams yra tinkamiausi.
„Žmonės retai kada skaito knygas drauge – dažniausiai tai darome individualiai, o vėliau apie jas pasikalbame. Tą pačią logiką siūlyčiau taikyti ir žaidimams – verta tiesiog apie juos šnekėtis, šiek tiek pastebėti, šen bei ten prisijungti prie žaidimo, atrasti, kas patinka ir įdomu patiems, tuo pasidalinti su vaikais. Manau, kad vienintelis patarimas, kuris veikia“, – svarsto A. Rumiancevas.
