Nuodėmių miestas Niekados šalyje (foto)

Laikas.lt
Linos Lauruškaitės tekstas ir nuotr.

Dalį žemių atsikovojusi iš jūros, suformavusi dirbtines salas kanalų pagalba, Nyderlandų karalystė pelnė Niekados šalies – „The Neverlands“ pavadinimą. Kaskart prakalbus apie Olandiją, ši valstybė sukelia tam tikras asociacijas, suformuotus stereotipus ar atgaivina prisiminimus. Liberali, laisva, legali ir viską toleruojanti šalis? Taip. O ypač sostinė Amsterdamas, kuris tarp savo išstypusių ir kreivų namų sienų, siaurų gatvelių ir tiltais išvagotų kanalų slepia daug paslapčių. Apie netvarką su taisyklėmis Amsterdame, įspūdžiais dalinsiuosi pati ir papasakosiu draugų istorijas.

Pirmas dalykas, kurį pamačiau pro besileidžiančio lėktuvo langelį buvo oro uosto darbuotojas pliaupiant lietui beminantis dviračio pedalus. Tai buvo pirmas ir paskutinis mano matytas žmogus Olandijoje vilkintis ryškiaspalvę liemenę. Klausti olando kodėl jis nedėvi jokių apsaugų ar atšvaitų, ko gero, būtų beprasmiška – jie tiesiog taip nedaro. Tai nereiškia, kad jie yra itin atsargūs ir niekad neįvyksta jokių nelaimių, tačiau jų kultūroje tai nėra priimta. Dviračių eismas turi tam tikras taisykles ir kiekvienas olandas ar čia ilgesnį laiką gyvenantis emigrantas jas žino. Olandai paprasti – įmantrių dviračių jiems nereikia, o galbūt ir todėl, kad čia dviračių vagystės yra itin dažnas reiškinys, taigi turėti brangų dviratį tiesiog būtų nuostolinga. Tačiau čia vagia ne tik dviračius – antrus metus čia gyvenantis Algirdas sako, kad vagysčių mastas yra itin didelis: „Amsterdamas nėra itin saugus miestas. Klubuose, autobusuose, masiniuose renginiuose vagystės tiesiog klesti. Iš mano pažįstamų lietuvių turbūt nėra nei vieno, kuris dar nebūtų apvogtas, kai kurie netgi ne po vieną kartą.“ Viena iš priežasčių yra didelis turistų skaičius, kuris pritraukia ilgapirščius „prasisukti“ pro žioplinėjančių atvykėlių kišenes.

Atvykus į Amsterdamo centrą neįmanoma nepajausti „žolės“ kvapo, kuris, beje, viešnagei einant į pabaigą nebeatrodė toks aštrus, kaip pradžioje. Legalus narkotinių medžiagų vartojimas yra daugelio turistų atrakcija, tačiau vietiniams olandams tai yra kultūros, laisvalaikio ir bendravimo dalis. Antrus metus Olandijoje bestudijuojanti Gintarė pasakoja, kad vietose, kur galima įsigyti vienokių ar kitokių gaminių su marihuana ar hašišu, lankosi ir laiką leidžia nebent tik turistai, patys olandai užsuka nebent tik nusipirkti: „Pirkdamas visuomet turi rodyti ir asmens dokumentą, o jei nori rūkyti ir kavinės viduje, dažniausiai kartu turi nusipirkti ir gėrimą. Tačiau pačios kavinės yra ganėtinai prastos išvaizdos, o apie kvapą net nėra ką kalbėti.“

Žinoma, negalėjau nepraeiti pro taip vadinamą raudonųjų žibintų kvartalą, kuris su savo mažomis, raudonai apšviestomis vitrinomis ir jose besidemonstruojančiomis moterimis man labiau priminė mažų nepadorių parduotuvių alėją. Liesos, apkūnios, šviesiaodės ir tamsiaodės, įvairaus amžiaus – pasirinkimas kiekvieno skoniui. Beje, tokių vitrinų su degančiais raudonais žibintais galima rasti ne tik garsiajame kvartale, bet ir dar keliose kitose centrinėse Amsterdamo gatvėse. Toks pasivaikščiojimas „gyvų eksponatų“ alėja atrodo kur kas smagesnis už lankymąsi sekso muziejuose, kurių yra išties daug. Klausiu Gintarės – kas labiausiai mėgsta tokias pramogas, vietiniai ar turistai? „Kaip dėl vietinių tai nežinau, tačiau turistai tikrai eina. Labai daug mergvakarių ar bernvakarių atvyksta į Amsterdamą, eina žiūrėti erotinio tipo šou, arba į „langelį“ užsuka.“ Smalsu ir tuomsyk nejauku žiūrėti, kaip raudoname fone, užsikėlę koją ant taburetės jos stoviniuoja ir laukia būsimojo kliento.

Amsterdamo žmonės, nepaisant pakankamai greito miesto tempo, yra ramūs ir santūrūs žmonės. Ypač nustebino žmonių paslaugumas – pirštu vedžiodami žemėlapyje sužymėtas maršrutų linijas svarstėme, kaip patogiau ir greičiau nusigauti iki jūros miesto Hagos, kuomet priėjo vyriškis ir pasiteiravo kur keliaujame. Išsiaiškinęs jis ne tik patarė, bet ir nuėjęs pas autobuso vairuotoją dar pasitikslino, kokiu maršrutu mums reiktų važiuoti. Pagalvojau – tokio žesto iš reto lietuvio sulauktum. Nors draugiški ir paslaugūs, jie turi ir savų įdomybių. Kultūriniais skirtumais dalinosi Algirdas: „Kartą užsukau pas kaimynus kažko pasiskolinti, kai tuo metu jie pietavo. Mane pakvietė į vidų ir paprašė palaukti svetainėje, kol patys baigs valgyti kitame kambaryje.“