Vaikai jau buvo išskubėję savais reikalais – kaip visuomet, jie kažkur skubėjo. Tą akimirką, žvelgdama į tuščias lėkštes, pajutau, kad manyje kažkas persijungė. Pagaliau supratau tiesą, kuri buvo ir skaudi, ir išlaisvinanti.
Neabejoju, kad vaikai mane myli. Jie paskambina per gimtadienius, pasiteirauja, kaip laikausi, kai susergu, ir jiems būtų nuoširdžiai skaudu, jei man kas nors nutiktų. Tačiau man atrodo, kad jie manęs jau nebenori matyti kaip savarankiškos, pilnavertės asmenybės. Jiems nebeatrodo svarbu, ką turiu pasakyti, kokia yra mano gyvenimo patirtis ar kokias išvadas padariau per šiuos septyniasdešimt trejus metus.
Jie myli „mamą“ – tą įprastą, visada šalia esančią figūrą, kuriai, regis, viskas gerai. Tačiau jiems jau seniai nebeįdomu, kas dedasi mano galvoje. Kai tik priėmiau šį skirtumą tarp „būti mylimai“ ir „būti vertinamai“, liaavausi besivaikanti to, ko iš vaikų, tikėtina, niekada negausiu.
Meilė pasireiškia tuo, kad vaikai per Kalėdas atvažiuoja į svečius. Tačiau mano supratimu, tikras įvertinimas yra tada, kai vaikas paklausia: „Ką tu apie tai manai?“ – ir iš tikrųjų įsiklauso į atsakymą. Milžiniškas skirtumas yra tarp skambučio vien tam, kad paklaustų, ar sveikata gera, ir skambučio eilinį antradienį vien todėl, kad norėtų pasikalbėti, nes jiems iš tiesų rūpi mano požiūris į gyvenimą.
Mano vaikai mane myli visais įprastais, socialiai priimtinais būdais. Tačiau kai bandau patarti, jie tik mandagiai linkteli. Tas linktelėjimas aiškiai byloja: „Ačiū, mama“, – bet žvilgsnis jau seniai nukrypęs į telefoną. Kai dalinuosi savo išgyvenimais, aiškiai jaučiu, kaip pokalbis tyliai, bet tvirtai nukreipiamas kita linkme.
Iš pradžių maniau, kad problema manyje – gal esu pernelyg jautri. Tačiau vėliau, pasidomėjusi, kaip jaučiasi mano bendraamžiai tėvai ir seneliai, supratau, kad tai visai ne reta patirtis. Daugelis, pasiekę mano amžių, šeimoje pamažu pradeda jaustis tarsi nepastebimi šalutiniai veikėjai.
Vidinis poreikis būti pastebėtai
Dažnai sakoma, kad vėlesniame gyvenimo tarpsnyje visiems mums labai svarbu jausti, jog vis dar galime prisidėti prie jaunesnių kartų gyvenimo. Jei šis poreikis ilgą laiką lieka nepatenkintas, viduje pamažu atsiranda tarsi sustingimas. Tai, kas neretai palaikoma paprastomis senatvės nuotaikomis, iš tiesų dažnai yra jausmas, kad tavo žinioms ir patirčiai nebeliko vietos.
Šis pojūtis, kad tampi mažiau reikalinga, nėra vien laikinas liūdesys. Mano patirtis rodo, jog taip nutinka tuomet, kai aplinkiniai nustoja tave matyti kaip žmogų, kuris dar turi ką duoti. Mano akimis, tie senjorai, kurie jaučia, kad jaunoji karta juos nuoširdžiai išklauso, daug lengviau išsaugo gyvenimo džiaugsmą ir emocinę pusiausvyrą.
Šiandien, kai viskas pasiekiama keliais paspaudimais internete ir beveik viską galima „susirasti“, atrodo, kad paprasta žmogiška gyvenimo išmintis yra nuvertinta. Vis dėlto jokia paieškos sistema nepakeis gyvo pokalbio, nuoširdaus klausimo ir kantraus išklausymo.
Atitolimas tarp manęs ir vaikų neįvyko per vieną dieną. Tai buvo lėtas, tylus procesas. Iš pradžių jie tiesiog nustojo klausti mano nuomonės priimdami svarbius sprendimus. Vėliau vis rečiau dalijosi savo planais. Apie didelius pokyčius jų gyvenime sužinodavau tik tarp kitko – praėjus savaitei ar dviem po įvykio.
Siūlai pagalbą – išgirsti: „Mes patys susitvarkysime.“ Bandai pasidalyti per gyvenimą sukauptomis žiniomis, paprastais praktiškais patarimais, bet viską nuplauna švelni, mandagi kantrybė – tokia, kokią paprastai rodome mažiems vaikams. Ir jie nėra pikti, gal net atvirkščiai – labai stengiasi būti malonūs. Būtent tai ir skaudina labiausiai.
Vaikai manęs neskaudina sąmoningai – jie tiesiog nebejaučia, kad mano patirtis galėtų būti jiems naudinga. Žinia, kurią jie taip siunčia, paprasta: „Mes tave mylime, bet mums nebereikia tavo patarimų.“
Man atrodo, kad tėvams labai svarbu jausti, jog jie vis dar yra reikšminga vaikų ateities dalis. Kai šio patvirtinimo nėra, širdis pamažu apauga tylia, bet gilia rezignacija.
Sprendimas nustoti vaikytis pripažinimo
Nustojau mėginti nuolat dalinti patarimus ne todėl, kad būčiau supykusi ar įsižeidusi. Liaavausi tai dariusi todėl, kad pats procesas ėmė per daug skaudinti. Kiekvienas nepastebėtas žodis buvo tarsi mažas dūris. Pamažu suvokiau, kad tapau žmogumi, kurį myli, bet į kurį nebesikreipia patarimo.
Supratau, jog eikvoju jėgas bandymams, iš kurių negaunu jokio atsako. Todėl leidau sau paleisti šias viltis. Ne meilę – jos aš niekada nenustosiu jausti, – o lūkestį, kad vaikai vieną dieną patys ateis ir nuoširdžiai paprašys: „Papasakok, ką tu apie tai galvoji. Man tai iš tikrųjų svarbu.“ Būtent šių lūkesčių laikiausi taip stipriai, kad jie tapo mano skausmo šaltiniu. Kai juos paleidau, kartu atėjo ir ramybė.
Kai nustoji laukti vaikų pripažinimo, gyvenime atsiranda tuštuma. Tuomet tenka iš naujo sau atsakyti: „Dėl ko aš keliuosi rytais? Kam iš tikrųjų esu reikalinga?“ Jei vaikai šiuo metu nenori mano patarimų, tai nereiškia, kad jie niekam nebereikalingi. Tai reiškia, kad turiu ieškoti tų, kuriems mano patirtis iš tiesų padėtų.
Pradėjau skirti savo laiką ten, kur mano žinios ir gyvenimo kelias yra laukiami. Užsirašiau savanoriauti į vietinę programą, kur padedu suaugusiesiems įgyti naujų įgūdžių. Žmonės, su kuriais ten dirbu, dažnai yra mano anūkų amžiaus. Jie man užduoda klausimus, kurių namuose nebegirdžiu. Jie žiūri į mano patirtį kaip į vertingą išteklių, o ne į naštą.
Prisijungiau ir prie bičiulių grupės, kurioje buriasi mano metų moterys. Mes kalbamės, dalijamės išgyvenimais ir iš tiesų rimtai žiūrime į viena kitos nuomonę. Toje erdvėje vyrauja abipusė pagarba, kurios man taip ilgai trūko. Taip pat tapau žmogumi, pas kurį kaimynai užsuka tiesiog pasikalbėti. Išmokau, kad jausmas, jog esi atidžiai išklausyta ir suprasta, yra nepaprastai brangus.
Šiandien vis labiau tikiu, kad dalijimasis gyvenimo istorijomis ir tikras jų išklausymas yra milžiniška dovana. Aš ją atradau – tik ne toje vietoje, kur anksčiau tikėjausi.
Ką norėčiau, kad vaikai suprastų?
Savo vaikų nekaltinu. Aš pati juos mokiau savarankiškumo, troškau, kad jie mokėtų gyventi patys. Ir jie tai puikiai moka. Tik niekada iki galo nepagalvojau, kad šis savarankiškumas vieną dieną taps tarsi nematoma siena tarp jų ir manęs.
Jei jūs esate suaugęs vaikas ir ši istorija primena jūsų pačių tėvus ar senelius, norėčiau, kad žinotumėte štai ką.
Mes tikrai nereikalaujame, kad aklai sektumėte mūsų patarimais. Mums svarbu, kad bent kartkartėmis jų paklaustumėte. Mums nebūtina, kad su mumis visada sutiktumėte. Mums svarbu, kad parodytumėte bent šiek tiek smalsumo mūsų požiūriui į gyvenimą. Mums reikia, kad skambučiai būtų bent truputį gilesni už trumpą apsikeitimą fraze „viskas gerai“.
Mes nenorime užimti visos jūsų gyvenimo erdvės. Norime tik žinoti, kad vis dar esame jo dalis, turinti jums svorį. Jausmas, jog tavo žodis nebėra svarbus net tada, kai esi apsupta šeimos, gali būti labai sunkus.
Kalbu ne apie vienatvę tuščiame kambaryje. Kalbu apie vienatvę, kurią jauti sėdėdama prie pilno švenčių stalo.
