Net ir iš pirmo žvilgsnio malonios frazės kartais atstumia pašnekovą emociškai ir psichologiškai. Pasaulyje, kuriame kiekvienas žodis turi reikšmę, svarbu žinoti ne tik ką sakome, bet ir kaip tai skamba kitam žmogui.
Dažnai patys, to neapgalvodami, įterpiame į pokalbį žodžius, kurie veikia visiškai ne taip, kaip norėtume.
Žemiau – kelios įprastos frazės, kurios gali sugadinti įspūdį apie jus ir paversti bendravimą įtemptu.
„Jokių problemų“
Iš pirmo žvilgsnio tai visiškai draugiškas atsakymas. Tačiau psichologų teigimu, pašnekovo smegenys dažnai pagauna paslėptą potekstę: „Vadinasi, tau buvo problema man padėti, bet kažkaip vis dėlto susitvarkei?“
Dėl to žmogus gali pasijusti kaltas arba nuspręsti, kad kitą kartą kreiptis į jus geriau neverta.
Ką sakyti vietoj to?
- „Džiaugiuosi, kad galėjau padėti.“
- „Man buvo malonu tai padaryti.“
Tokiose frazėse yra aiškus teigiamas akcentas – jūs padėjote ne iš pareigos, o savo noru.
„Normaliai“
Universalus žodis, kuriuo dažnai prisidengiame nenorą atvirauti. Kai į klausimą „Kaip laikaisi?“ atsakoma sausu „normaliai“, pašnekovas pasąmoningai pajunta atstumą.
Kada jis tinka? Atsitiktiniame pokalbyje su kolega ar kaimynu lifte, tai yra su žmonėmis, su kuriais nenorite kalbėtis labai atvirai.
Kada geriau jo vengti? Bendraujant su artimaisiais, kuriems jūsų „normaliai“ gali skambėti kaip „nenoriu niekuo dalintis“.
Geresni variantai:
- „Ačiū, viskas gerai.“
- „Neblogai, o kaip tu?“
„Tai nebuvo sunku“
Norėjote parodyti, kad paslauga – menkniekis. Tačiau išeina taip, lyg žmogus būtų jums sutrukdęs, o jūs dabar kilniaširdiškai jį pateisinate.
Geriau pasakyti:
- „Prašau, kreipkis ir kitą kartą.“
- „Tikrai džiaugiuosi, kad galėjau padėti.“
„Deja, nie чем negaliu padėti“
Skamba oficialiai ir šiek tiek dirbtinai. Iš esmės tai bandymas atsisakymą užmaskuoti tariamu apgailestavimu. Tačiau žmonės paprastai pajunta nenuoširdumą.
Ką geriau daryti? Tiesiai ir atvirai paaiškinti priežastį, pavyzdžiui:
- „Negalėsiu tuo užsiimti, nes jau turiu kitų planų.“
- „Tai ne mano kompetencijoje, verčiau kreipkis į kitą žmogų.“
Atvirumas vertinamas labiau nei diplomatiškas išsisukinėjimas.
„Galbūt“
Žodis, kuris iš esmės nieko nereiškia. Jis palieka pašnekovą tarsi pakibusį ore – laukti ar ne? Tikėtis ar paleisti situaciją?
Ką sakyti vietoj to?
- „Kol kas nesu tikras, bet rytoj pasakysiu tiksliai.“
- „Jei turėsiu galimybę – padarysiu.“
- „Ne, šį kartą nepavyks.“
Aiškumas visada geriau nei miglotos užuominos ar neapibrėžti pažadai.
Kodėl tai veikia?
Tokios frazės kaip „normaliai“ ar „jokių problemų“ yra savotiški thought-terminating clichés – kalbiniai klišė, kurios užbaigia emocinį pokalbį. Jos skamba lyg „viskas gerai“, bet užuot palaikiusios ryšį, sukuria atstumą.
Gynimosi bendravimas (defensive communication) atsiranda tada, kai žodžiai sukelia apsauginę reakciją – pašnekovas pradeda atsitraukti, užsidaro, ir tai tampa rimta kliūtimi nuoširdžiam ryšiui.
Kalbinis nenuoširdumas ar mandagūs „apėjimai“ Vakaruose dažnai vartojami kaip polite-isms, skirti sušvelninti atsisakymą ar neigiamą žinią, tačiau jie dažnai suvokiami kaip dirbtinumas. Dalis žmonių jų nemėgsta, net jei tai, atrodytų, „geriau nei grubumas“.
Jei vietoj patikrintų, bet galimai šaltų frazių pradėsite vartoti šiltesnius, nuoširdžius ir konkretesnius pasakymus, jūsų bendravimui tai duos daug naudos. Tai nereikalauja didelių pastangų, o dialogas taps ne tik mandagus, bet ir iš tiesų žmogiškas.
Bendravimas – tai ne tik žodžių rinkinys, bet ir būdas, kuriuo kuriame santykius. Kai vengiate šabloninių frazių su paslėptu neigiamu atspalviu ir pakeičiate jas šiltesniais, sąžiningesniais pasakymais, jūs ne tik skambate maloniau, bet ir stiprinate tarpusavio pasitikėjimą.
