Nors Tarybų Sąjungos diktatorius Vladimiras Iljičius Leninas mirė 1924 metais nuo kraujo išsiliejimo į smegenis, Didžiosios Britanijos agentai jį bandė nužudyti dar Pirmojo Pasaulinio karo metais.
Nauji sąmokslo nužudyti bolševikų lyderį pėdsakai veda į Britaniją. Ši teorija kone šimtmetį laikyta paprasčiausiu grožinės literatūros pramanu, tačiau prieš 90 metų rašyti dokumentai pagaliau gali tapti įrodymu, esą britai prisidėję planuojant sąmokslą 1918-aisiais, rašo „Daily Mail“.
Atskleidė rastas laiškas
Nauji įrodymai gali paliudyti, kad legendinis „Lockharto planas“ (Lockhart plot) yra tiesa, o Didžiosios Britanijos vyriausybė jame veikė aukščiausiu lygiu. Dokumentuose skelbiama, kad Londono diplomatas Maskvoje, britų karinės žvalgybos SIS (The Secret Intelligence Service) agentas seras Robertas Bruce’as Lockhartas buvo įsipainiojęs į sąmokslą ir gerai pažinojo 1918 metais į bolševikų lyderį dvi kulkas paleidusią rusę.
Per savo gyvenimą žurnalisto, rašytojo, slaptojo agento, diplomato ir futbolininko duonos ragavusio R. Lockharto pasakojimuose apie gyvenimą Rusijoje įžvelgta daug panašumų į Iano Lancasterio Flemingo šnipų romanus, tačiau autorius visuomet teigdavo neturintis sąsajų su sąmokslu.
Ekspertų nuomone, visa tiesa slypi Britanijos Vyriausybės archyvuose. Keletas jų įsitikinę, kad bandoma nuslėpti šią istoriją, tad informacija vis dar slepiama.
Šį atvejį tiriantis profesorius Robertas Service’as praėjusią savaitę “BBC Radio 4“ laidoje nurodė: „Šiandien Britanija laikosi žvalgybos politikos, kuria atvirai skelbia nepalankumą užsienio šalių vyriausybių nuvertimui ar politinių lyderių žudymui“. Istorikas spėja, kad Londonas nori apsimesti, kad tokios politikos visada ir laikėsi.
„Britai ne visada buvo švarūs. Jie buvo purvinesni nei bet kas kitas“, – teigia R. Service.
Padėjo britų valdžiai
1917 m., Pirmosios Rusijos revoliucijos metu, R.Lockhartas buvo paskirtas Britanijos generaliniu konsulu Maskvoje, ir iš ten išvyko prieš prasidedant Spalio revoliucijai. Britų vyriausybės paliepimu 1918 m. jis vėl paskirtas į tuometinę Tarybų Rusiją, „Antantės“ kariniam bei politiniam blokui siekiant atsilaikyti prieš Vokietijos spaudimą, skelbia britų „Wikipedia“.
Rusijai su Vokietijos sąjungininkais 1918 m. kovo 3 d. pasirašius Brest-Litovsko taiką ir pasitraukus iš karo, britų agentas nesėkmingai bandė įtikinti naująją sovietų vyriausybę leisti Japonijos kariuomenei įžengti į Lenino valdomas žemes ir kovoti Rytų fronte.
Sąmokslo istorijos dėstymą sovietų mokyklose ir šia tematika kurtus filmus britai visada laikė antivakarietiška propaganda.
Kampanija prieš bolševikus
1918 m. vasarą išsiųstoje telegramoje, R. Lockhartas atrodytų su tuometiniu britų kariuomenės komiteto nariu Lordu Curzonu aptaria nužudymo galimybę. Prasitardamas apie vietinio vietinio bolševikų priešo Boriso Viktorovičiaus Savinkovo paramą, agentas svarsto britų galimybę dalyvauti sąmoksle.
Jis rašo: „Savinkovas siūlo kontrrevoliuciją. Planuojama, kad Tarptautinės karinės intervencijos [į Rusiją buvo išsiųstos 14 „Antantės“valstybių pajėgos] metu bus nužudyti bolševikų vadai ir suformuota karinė diktatūra“.
Šios žinutės apačioje yra vėliau ją aptarusio lordo inicialai. Skelbiama: „Savinkovo metodai drastiški, ir nors sėkmės atveju būtų efektyvūs, dar negalime pasakyti ko nors tiksliau, nes dėl intervencijos nėra visiškai apsispręsta“.
R. Lockhartą po Jungtinės Karalystės ambasados užėmimo ir sąmokslininkų planų sužlugdymo suėmė Rusijos slaptoji policija. Memuaruose britų agentas skelbia, kad tai buvęs jo šalies į Rusiją siųsto šnipo Sidney Reilly darbas. Iš viso S.Reilis galėjo dirbti net 4 skirtingos valstybėms. Po karo „Tresto“ operacijos metu 1925 m. tuometinės Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos GPU (Valstybinė politinė valdyba) „Šnipų Tūzą“ Sidnį sušaudė miške netoli Maskvos.
Sūnus moko skaityti
Amerikos archyvuose rastas laiškas turėtų įrodyti, kad Lockharto bendrininkavimas su Reilly buvo daug stipresnis.
To neneigia ir jo sūnus. Esą jei tėvo santykiai su S.Reiliu vis dar domina užsienio reikalų ministeriją, tai užtektų perskaityti dar 1932 m. bestseleriu tapusią knygą „Britų agento memuarai“ (Memoirs of a British Agent). Veikale rašoma, kad 1918 metais agentui buvo patikėta tarpininkauti užsienio šalių intervencijoje ir dalyvauti kontrrevoliuciniame judėjime, tad agentas tikrai aktyviai dirbęs su S.Reiliu.
„Tėvas man aiškiai pareiškė, kad dirbo daug artimiau su S.Reiliu nei viešai skelbiama“, – teigia agento sūnus.
Pasak profesoriaus, vienintelis būdas išsiaiškinti tiesą – peržiūrėti tų laikų dokumentus, tačiau Britanijos vyriausybė ir toliau slepia daugybę paslapčių.
