Žmonės, kurie niekada nepatyrė nuolatinio spengimo ausyse, gali tik įsivaizduoti, kokia tai kančia. Kai kuriems tai primena blogą sapną – turbūt artimiausią patirtį tam, ką kasdien išgyvena spengimu ausyse (tinnitus) sergantys pacientai.
Šis subjektyvus garsas, kurį girdi tik pats žmogus, gali pasireikšti ne vien skambesiu. Jis neretai apibūdinamas kaip šnypštimas, dūzgimas ar spragtelėjimai. Spengimas gali būti nuolatinis arba atsirasti ir išnykti tam tikrais laikotarpiais.
Oksfordo universiteto neuromokslininkai įtaria, kad miegas ir spengimas ausyse smegenyse yra glaudžiai susiję. Jų tyrimai leidžia manyti, kad tarp šių dviejų būklių egzistuoja esminis ryšys, kuris, stebėtina, iki visai neseniai smegenų tyrimuose beveik nebuvo nagrinėtas.
„Mus su kolegomis pirmiausia sudomino nepaprasti spengimo ausyse ir miego panašumai“, – pasakoja neuromokslininkas Linusas Milinskis iš Oksfordo Miego ir cirkadinių ritmų instituto.
„Spengimas ausyse yra alinanti medicininė būklė, o miegas – natūrali būsena, į kurią reguliariai panyrame. Vis dėlto abiem atvejais, panašu, svarbų vaidmenį atlieka spontaniškas smegenų aktyvumas. Kadangi iki šiol nėra veiksmingo subjektyvaus spengimo ausyse gydymo, manau, jog šių panašumų tyrimas gali atverti naujų kelių suprasti ir galiausiai gydyti vadinamuosius fantominius pojūčius“, – teigia jis.
„Fantominiu pojūčiu“ vadinama būsena, kai smegenys priverčia mus manyti, kad kažką girdime, matome, jaučiame ar užuodžiame, nors realaus dirgiklio nėra. Dauguma žmonių tokius pojūčius patiria tik miegodami, tačiau maždaug 15 procentų pasaulio gyventojų spengimas ausyse lydi ir būdravimo metu.
Spengimas ausyse yra dažniausias fantominis pojūtis pasaulyje, tačiau jo priežastys ir veiksmingas gydymas vis dar neaiškūs, nors pasiūlyta daug skirtingų hipotezių.
Nemaža dalis spengimu ausyse sergančių žmonių skundžiasi prastu miegu ir sutrikusiais miego ritmais. Vis dėlto galimas ryšys su šia gyvybiškai svarbia organizmo funkcija tik palyginti neseniai atsidūrė mokslininkų dėmesio centre.
2022 m. Milinskis vadovavo apžvalginiam tyrimui, kurį autoriai įvardijo kaip pirmąjį bandymą funkciniu lygmeniu įvertinti, kaip miegas gali veikti spengimą ausyse ir atvirkščiai. Oksfordo tyrėjai pasiūlė, kad didelės spontaniškos smegenų bangos, kylančios gilaus, arba ne greitų akių judesių (non-REM), miego metu, gali slopinti smegenų aktyvumą, sukeliantį spengimą ausyse.
Norėdama patikrinti šią idėją, komanda atliko tyrimus su šeškais, kurių klausa ir ją valdantys nerviniai mechanizmai yra panašūs į žmogaus. 2024 m. publikuotuose eksperimentuose nustatyta, kad šeškai, kuriems išsivystė ryškesnis spengimas ausyse, taip pat turėjo labiau sutrikusį miegą.
„Galėjome tiesiogiai stebėti, kaip po triukšmo poveikio kartu atsiranda ir miego problemos, ir spengimas ausyse“, – aiškino Milinskis. – „Tai pirmą kartą aiškiai parodė ryšį tarp spengimo ausyse atsiradimo ir sutrikusio miego.“
Ypač svarbu tai, kad spengimą ausyse patyrusių šeškų smegenys į garsą reagavo pernelyg stipriai. Kai gyvūnams vis dėlto pavykdavo įmigti į ne-REM miegą, šis hiperaktyvumas sumažėdavo.
Tai leidžia manyti, kad miegas gali laikinai susilpninti spengimo ausyse poveikį, įtraukiant tuos pačius smegenų tinklus. „Mūsų rezultatai rodo, kad gilus miegas iš tiesų gali padėti sušvelninti spengimo ausyse simptomus ir atskleisti natūralius smegenų mechanizmus, leidžiančius reguliuoti nenormalų aktyvumą“, – teigia Milinskis.
Tyrimai su gyvūnais, žinoma, turi ribų, tačiau tikėtina, kad panašūs smegenų aktyvumo modeliai galioja ir žmonėms. Nuo 2022 m. apžvalgos publikavimo šios srities tyrimai sparčiai išsiplėtė: daugėja didelės apimties studijų, nagrinėjančių, kaip miegas, aplinka ir spengimui ausyse būdingas triukšmas sąveikauja ne tik šeškuose, bet ir kituose modeliuose.
„Tikiuosi, kad ši sritis padės didinti sąmoningumą apie spengimą ausyse ir atvers naujų kelių ieškoti gydymo būdų“, – sako Milinskis. – „Ypač svarbu pripažinti spengimo ausyse poveikį vyresniame amžiuje, kai klausos praradimas ir spengimas ausyse gali didinti socialinę izoliaciją ir prisidėti prie psichikos sveikatos sutrikimų.“
Visai neseniai Kinijoje atliktame tyrime nustatyta, kad spengimu ausyse sergantiems žmonėms pereinant iš būdravimo į miegą sunkiau nuslopinti pernelyg aktyvias smegenis. Tačiau gilaus miego metu spengimui ausyse būdingas hiperaktyvumas buvo slopinamas.
Tyrėjai padarė išvadą, kad miegas gali tapti kritiškai svarbiu terapiniu taikiniu, galinčiu nutraukti visą parą trunkantį nenormalaus smegenų aktyvumo ir spengimo ausyse ciklą.
Oksforde Milinskis su kolegomis dabar daugiausia dėmesio skiria tam, kaip miegas gali paveikti paties spengimo ausyse atsiradimą ir eigą.
„Spengimas ausyse gali bloginti miegą, o prastas miegas – dar labiau pabloginti spengimą. Tai tarsi užburtas ratas, nors nemanau, kad jis yra nepertraukiamas“, – svarsto Milinskis.
„Kai neišsimiegame, tampame jautresni stresui, o stresas yra vienas stipriausių veiksnių, žinomų dėl spengimo ausyse paūmėjimo. Jis netgi gali paskatinti spengimą atsirasti iš pradžių.“
Tolesni tyrimai gali ne tik atverti kelią veiksmingesniam spengimo ausyse gydymui, bet ir padėti mokslininkams geriau suprasti pačias miego paslaptis.
