Ontong Java paslaptis gilėja: plokščiakalnis pateikė netikėtų įrodymų apie Žemės raidą

Vulkanizmas – viena galingiausių jėgų, veikiančių Žemę kone nuo pat jos susiformavimo. Mokslininkai nuolat siekia geriau suprasti, kaip didžiuliai išsiveržimai keičia planetą. Naujausi tyrimai atskleidžia ypač reikšmingą įvykį, susijusį su didžiausiu mūsų planetos vandenyniniu plokščiakalniu.

Kataklizmas, nulėmęs Ontong Java plokščiakalnio susidarymą

Ontong Java plokščiakalnis tapo naujos publikacijos autorių tyrimų objektu. Jų teigimu, šis milžiniškas darinys susiformavo maždaug prieš 110–120 mln. metų, kai vandenyno dugne įvyko gigantiniai išsiveržimai. Jau anksčiau mokslininkai įtarė, kad tai galėjo būti didžiausias pavienis vulkaninis įvykis Žemės istorijoje: į aplinką galėjo būti išmesti sunkiai įsivaizduojami magmos kiekiai, galintys paveikti pasaulinį klimatą ir gyvybę planetoje.

Vis dėlto naujos analizės rodo, kad šio reiškinio mastas galėjo būti dar didesnis, nei manyta iki šiol. Ekspertų komanda pasitelkė seisminius duomenis, kad „pažvelgtų“ į vandenyninės plutos gelmes po šiuo plokščiakalniu. Ant vandenyno dugno įrengti jutikliai leido stebėti, kaip uolienomis sklinda seisminės bangos, o jų elgsena atskleidė iki šiol nepastebėtą vidinę plokštės sandarą.

Paaiškėjo, kad vandenyninė plokštė nėra vienalytė. Ji sudaryta iš horizontalių uolienų sluoksnių, kuriuos kerta vertikalios magmos „gyslos“. Jos susiformavo tuomet, kai įkaitusi medžiaga iš Žemės gelmių skverbėsi paviršiaus link. Be to, šias uolienas chemiškai pakeitė magma, atkeliavusi iš gilaus mantijos sluoksnio. Tai reiškia, kad vulkanizmas ne tik „statė“ naujas struktūras, bet ir iš esmės pertvarkė jau egzistavusią litosferą.

Iki šiol nematyta Žemės vulkanizmo pusė

Tyrėjai pabrėžia, kad lemiamą vaidmenį atliko vadinamasis termocheminis mantijos pliumas – milžiniškas karštos medžiagos srautas, kylantis iš giliųjų Žemės mantijos sluoksnių. Būtent jis tiekė magmą, kuri milijonus metų skverbėsi į vandenyninę plokštę, keisdama jos fizinę struktūrą ir cheminę sudėtį. Mokslininkų teigimu, šis poveikis buvo gerokai intensyvesnis ir ilgesnis, nei buvo manyta.

Vienas netikėčiausių atradimų – neįprastas seisminių bangų elgesys. P tipo bangos plokšte sklido palyginti lengvai, o S tipo bangos buvo stipriai slopinamos. Toks dėsningumas rodo sudėtingą, nevienalytę gelmių struktūrą šiame regione ir patvirtina, kad plokštė buvo tiesiog „išraizgyta“ galingų magmos intruzijų.

Iki šiol vyravo gana aiški nuostata: vandenyninės plokštės formuojasi ir kinta santykinai tvarkingai, daugiausia dėl procesų tektoninių plokščių ribose. Tačiau nauji duomenys verčia peržiūrėti šį požiūrį. Pasirodo, milžiniški vulkanizmo epizodai gali iš esmės pakeisti plokščių sandarą – tiek fiziniu, tiek cheminiu požiūriu. Tai leidžia manyti, kad Žemės istorija galėjo būti gerokai dinamiškesnė ir audringesnė, nei iki šiol buvo įprasta galvoti.

Šaltiniai: „Eureka Alert“, „Geophysical Research Letters“.