Šeštadienį legendinis „Lietuvos” kino teatras trumpam vėl atvėrė savo duris. Progą tam sukūrė bohemiečiai, čia pristatę naujausią savo darbą – tik prieš porą mėnesių debiutavusią elektroninę operą „XYZ”.
Norinčių pamaloninti tiek ausis, tiek akis netrūko, todėl „Lietuva” buvo sausakimša.
Originali interpretacija
„XYZ” iš tiesų turi ne vieną traukiančią savybę. Visų pirma, tai pakankamai originali opera. Ne tap ir dažnai tenka klausyti elektroninės muzikos, pritariančios žymiausių operų arijoms. Klasikos ir modernizmo derinys traukė ne vieną, tuo labiau, kad atlikėjai (tiek klasikos, tiek elektronikos) šįkart buvo surinkti patys žymiausi.
Operos arijas traukė geriausi šių dienų operos atlikėjai, o muziką kūrė Mario Basanov, Few Nolder, Leon Somov ir Vidis. Negana to, gyvai grodami atlikėjams pritarė Darius Rudis ir Domas Aleksa – vieni žymiausių muzikantų Lietuvoje. Prie visos šios armijos pridėjus Dalios Ibelhauptaitės režisūrą ir Juozo Statkevičiaus kostiumus, regis, negalime gauti nieko kito, tik super gerą rezultatą. Na, iki visiškos euforijos visgi dar trūko.
Silpnosios vietos
Visgi ne viskas buvo vien gerai. Nors iš pradžių gera muzika, įspūdinga vizualizacija ir gražūs kostiumai apžavi, ilgiau pažiūrėjus operą, akis patraukė kelios smulkmenos. Turbūt ne per drąsu būtų teigti, kad koją operai pakišo tai, jog buvo atliekamos įvairios arijos iš žymiausių pasaulio operų.
Tai nebuvo vientisas, bendras kūrinys, turintis aiškią pradžią, tvirtą pasakojimą ir ryškią kulminaciją. Tai labiau priminė Eurovizijos dainų konkursą, skirtumas tik tas, kad čia keitėsi vienas už kitą geresni ir kokybiškesni pasirodymai ir niekas už nieką nebalsavo. Eurovizijoje turbūt balsavimas ir yra įdomiausia dalis. O štai „XYZ” ko gero būtų buvusi dar geresnė, jei puikias arijų interpretacijas vienytų bendras vardiklis. Juk kai kurie pasirodymai gali nublankti ir nublanksta prieš kitus, o tada trūksta kažkokio aiškau dramatinio siūlelio, kuris neleistu atitraukti dėmesio nuo scenos.
Be abejo, tokios mintys kyla tik tada, kada kokia nors nuobodesnė arija priverčia nepatogiai muistytis į kino teatrą laikinai sugrąžintose kėdėse. Laikinumas aiškiai jautėsi, o nuo kai kurių kėdžių vietomis buvo galima ir nukristi. Kita vertus, ne paslaptis, kad „Lietuva” nėra funkcionuojantis pastatas, todėl ypatingo komforto niekas ir nelaukė.
Jau tradicija tapusi pompastika
Didžiausias dėmesys buvo skirtas tikrai ne kėdėms. Kai kurios arijos buvo išties puikios. Dauguma jų buvo papildytos ir vaizdo projekcijomis, kurios suteikė kūriniams dar daugiau pompastikos. Būtent šį žodį ir norisi vartoti kalbant apie bohemieičių darbus apskritai.
Gal „XYZ” ir nėra tiek išdirbtas ir paruoštas kaip „Svynis Todas” ar kiti jų darbai, tačiau iš publikos ovacijų neatrodė, kad ji būtų nusivylusi pasirodymu. Ypač daug ovacijų susilaukė Jeronimas Milius. Tai nestebina, nes šis atlikėjas visada atrodo originaliai tarp kitų labiau klasikinių operos vokalistų.
Bet jis tikrai nebuvo ryškesis už kitus. Įsimintinai kūrinius atliko ir Asmik Gregorian, Rafailas Karpis, Joana Gedminaitė bei kiti. Reikia išskirti ir scenografiją bei kostiumus, kurie taip pat nebuvo kuklūs. Tai jau turbūt tapo išskirtiniu bohemiečių ženklu.
Viskas šios komandos operose yra rafinuota, subtilu, tačiau nevengiama ir aštresnių rakursų. Taip apibūdinti ir Juozo Statkevičiaus indėlį į operą. Vien dėl to nėra stebėtina, kad į „XYZ” susirinko daugybė žmonių, tarp kurių netrūko ir įžymybių. Nemažai žinomų veidų užsuko pasigerėti opera.
Beveik idealu
Apibendrinant galima „XYZ” įvertinti tikrai aukštu balu. Dešimtbalėje sistemoje turbūt būtų galima skirti 8 ar 9. Maksimalaus balo skirti visgi nesinori. Iki to pritrūko ir jau minėto režisūrinio indėlio (bent jau įdomios istorijos), ir galbūt didesnio techninio pasiruošimo.
Tačiau puikus garsinis ir vaizdinis apipavidalinimas garantuoja aukštą įvertinimą. Šiaip ar taip, opera„ XYZ” buvo kažkas tokio, kas Vilniuje įvyksta ne taip ir dažnai. Ir galiausiai, dar rečiau įvyksta kas nors, kas atgaivina senąjį dinozaurą „Lietuvą”. Vien už tai jau reikia pasveikinti organizatorius.
