Kiekvienais metais, spalio antrąjį šeštadienį, minima Pasaulinė organų donorystės ir transplantacijos diena, kuria siekiama paskatinti žmones išgelbėti kitų gyvybes tampant donorais.
Lyginant su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, pagal organų donorų ir transplantacijų skaičių mūsų šalis yra sąrašo gale. Šiuo metu Donoro kortelę turi 15 tūkst. asmenų, o tai sudaro tik apie 0,5 proc. visų šalies gyventojų. Bendras ES šalių vidurkis – 12 proc., o Olandijoje šis skaičius siekia net 44 proc.
Pirmasis žingsnis – Donoro kortelė
Donoro kortelė liudija apie asmens teisiškai įtvirtintą norą, jog po mirties jo organai ar audiniai būtų panaudoti transplantacijai. Sutikimą tapti donoru galima pasirašyti bet kurioje sveikatos priežiūros įstaigoje (poliklinikoje, ligoninėje ir kt.). Gydymo įstaigos vadovo patvirtintas sutikimas keliauja į Nacionalinį transplantacijos biurą, kuris po kelių savaičių asmeniui atsiunčia Donoro kortelę. Ji patvirtina, jog žmogus įtrauktas į organų donorų ir recipientų registrą. Svarbu žinoti, jog pasirašant dokumentus, nėra jokių amžiaus ar sveikatos apribojimų, taip pat neatliekami sveikatos tyrimai. Apie audinių ar organų tinkamumą transplantacijai gydytojai sprendžia tik po žmogaus mirties. Pildydamas sutikimą, asmuo gali pažymėti, kokius organus sutinka dovanoti – visus ar tik tam tikrus. Taip pat žmogus bet kada gali pakeisti savo nuomonę ir būti išbrauktas iš donorų registro – tam tereikia parašyti prašymą Nacionalinio transplantacijos biuro direktoriui.
Pametusiems kortelę nederėtų nerimauti – jiems bus išduotas dublikatas. Kadangi kortelėje nėra asmens vardo, pavardės ar kitos informacijos, leidžiančios identifikuoti asmenį, net praradus kortelę niekas nepasinaudos jūsų asmenine informacija.
Amžius – ne pagrindinis kriterijus
Nors amžius turi įtakos organų donorystei, tačiau jis nėra pagrindinis kriterijus. Svarbiausia – žmogaus fizinė būklė. Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) pateiktais duomenimis, užsienyje vyriausias donoras buvo 102 metų amžiaus, Lietuvoje – 85. Galimas kepenų donorystės amžius yra iki 80-85 metų, inkstų iki 70-75 metų, tačiau pasaulyje žinomas atvejis, kai inkstas buvo paimtas iš 92 metų amžiaus donoro. Šiuo metu vyriausias žmogus mūsų šalyje, pasirašęs sutikimą donoro kortelei gauti, yra devyniasdešimties. Aktyviausi yra jauni žmonės – 18-35 metų amžiaus.
Laukiančių ligonių daug, o donorų mažai
Šiuo metu mūsų šalyje širdies persodinimo operacijos laukia 17 pacientų, inksto – 213, kepenų – 50, o akies ragenos – 238. Dėl mažo donorų skaičiaus, laukiančių audinio ar organo yra maždaug penkis kartus daugiau negu norinčių juos dovanoti. Dažniausiai pasitaikančios problemos, su kuriomis susiduria Organų transplantacijos biuro darbuotojai – tai visuomenėje įsišakniję neigiami mitai bei informacijos stygius.
Egzistuoja klaidingas manymas, jog pasirašius sutikimą tapti donorais, padidėja rizika būti pagrobtiems. Žmonės taip pat baiminasi, kad jų organai gali būti parduoti juodojoje rinkoje. Pasak Nacionalinio Transplantacijos Biuro specialistės Rasos Pekarskienės, „žmonių grobimas ar žudymas dėl organų, net ir pasaulio mastu žvelgiant, nėra labai paplitęs. Plačiau kalbama apie transplantacinį turizmą, kai vykstama į neturtingą šalį ir ten perkamas organas. Tai – smerktina ir nusižengia įstatymams. Be to, reikia žinoti, kad išlaikyti donoro organus gyvybingus įmanoma tik stacionaro sąlygomis.“
Neretai žmonės nerimauja, jog paimant organus bus sudarkytas žmogaus kūnas. Dėl to jaudintis nevertėtų – organai yra paimami tokiu pačiu būdu, kaip ir atliekama paprasta operacija. Lieka tik pooperacinis randas, o imant ragenas, dedamas implantantas, vizualiai nesiskiriantis nuo tikrosios ragenos. Dar viena priežastis, kodėl žmonės vangiai dovanoja savo organus kitiems, yra skausmo, medicininių intervencijų baimė, būdinga daugeliui žmonių. Tačiau ar nenugalėtumėte šios baimės, jei Jūsų artimam žmogui ar net Jums pačiam kažkieno dovanotas organas dovanotų naują gyvenimą?
Kitų šalių pavyzdys
Kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje transplantacijos mastas ir donorų skaičius yra panašūs, kaip ir mūsų šalyje. Europoje pirmaujančios pagal transplantacijos skaičius yra Vokietija, Italija, Prancūzija. Turbūt puikiausiu pavyzdžiu galėtų tapti Ispanija. Dar prieš dvidešimt metų šioje šalyje mažai kas žinojo apie donorystę. Šviečiamąjį darbą ispanai pradėjo kalbėdamiesi su moksleiviais bei studentais. Šiuo metu šioje šalyje veikia neprieštaravimo sistema, pagal kurią daroma prielaida, jog žmogus sutinka atiduoti savo organus, jei dar būdamas gyvas nepareiškė savo nesutikimo.
NTB darbuotojos Rasos Pekarskienės teigimu, Skandinavijos šalyse beveik pusę transplantacijų skaičiaus sudaro gyvoji donorystė. Imti gyvo žmogaus organus draudžiama, tačiau galioja viena išimtis – kai organas dovanojamas genetiškai artimam pacientui (broliui, seseriai, vaikui ir kt.) arba sutuoktiniui. Donoras gali pilnavertiškai gyventi ir su vienu inkstu, o kepenys ilgainiui atsistato, tačiau artimajam tai – dažnai vienintelė efektyvi gydymo priemonė.
.jpg)
Svarbi kiekviena minutė
Organai, skirti persodinimui, tinkami nevienodą laiką. Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, tinkamai paruošus laikymo sąlygas, širdis persodinimui gali būti tinkama 3-5 valandas, kepenys ir plaučiai – maždaug 12-16 valandų, inkstai – 24 valandas. Audiniai (ragenos, širdies vožtuvai, kraujagyslės) gali būti laikomi ilgiausiai – savaitėmis. Visgi, geriausia, jog organai būtų persodinti kuo greičiau. Širdies kelionėje iš donoro iki recipiento krūtinės ir pirmojo jos dūžio gyvybiškai svarbi kiekviena akimirka. Donoro organai specialiose dėžėse pergabenami greitosios pagalbos automobiliais, sraigtasparniais, lėktuvais. Oro transporto pagalbos prireikia, kai organus skubiai reikia pervežti didesnius atstumus, tarkime, iš Klaipėdos į Vilnių. Nacionalinis transplantacijos biuras prie SAM yra sudaręs sutartį su Valstybės sienos apsaugos tarnyba, tad dėl organų pergabenimo kyla net malūnsparniai. Lėktuvais organai taip pat skraidinami ir į kitas Europos šalis, kai mūsų šalyje nėra tinkamo recipiento.
