Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatre – penkiolika veiklos metų vainikuosianti „Žuvėdra“

Laikas.lt
Tomo Ivanausko nuotr.

Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro studijoje – pats kūrybinių ieškojimų ir atradimų įkarštis. Čia gimsta rusų klasiko Antono Čechovo „Žuvėdros“ interpretacija. Pasak paties režisieriaus Oskaro Koršunovo, šis spektaklis – tai teatrui itin reikšmingas pastatymas, tarsi visų penkiolikos jo gyvavimo metų veidrodis. Premjera numatoma jau šį sezoną, o pradžioje režisierius kvies į atvirus parodymus-repeticijas, kuriuose žiūrovai taps spektaklio bendraautoriais.

„Statyti Čechovą – tai diagnozuoti mūsų dabarties ligas, sielos podagras, intonacijomis dirbant tarsi skalpeliais. Ryžtis aktoriams vaidinti Čechovą – tai tarsi gydytojams duoti Hipokrato priesaiką, nes kiekviena čechoviškos dramaturgijos akimirka yra likimo metastazė. Deja, dažnai jo pjesėse esanti aistra, meilė, pavydas, neapykanta buvo vyniojami į intelektualius nutylėjimus ir minorinės elegijos rūką, pokalbius prie arbatos, kuomet gyvenimas praeina pro šalį. Bet visa tai – akademinė, o išties politinė cenzūra. Iš tiesų Čechovo pjesėse gyvenimas nepraeina pro šalį – jis atsiveria personažams bei žiūrovams visa savo meilės jėga ir egzistenciniu siaubu“, – mintimis apie statomą pjesę dalinasi režisierius Oskaras Koršunovas, kartu su aktoriais mėginantis atrasti pačią Čechovo pjesės šerdį, dažnai paslepiamą po puošniais kostiumais, ištaiginga scenografija ar pakiliomis intonacijomis.

Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ gimsta laboratorinėje erdvėje – OKT Studijoje, kurioje jau gimė režisieriaus spektakliai „Dugne“, „Paskutinė Krepo juosta“, pirmuosius žingsnius žengė „Hamletas“, „Miranda“: atviroje ir kartu intymioje, nepadailintoje, tikroje. Režisierius įžvelgia itin artimą ryšį tarp vis dar kūrybiniame procese esančios „Žuvėdros“ bei jau pastatytų „Hamleto“ ir „Dugne“.

„Tai yra labai gera pjesė eksperimentuoti. Nuo pat pradžių ji buvo pasmerkta paieškoms. „Žuvėdroje“ tęsiame temas, kurios yra „Hamlete“, „Dugne“: šiuolaikinis teatras, šiuolaikinis aktorius, šiuolaikinis žiūrovas. „Žuvėdra“ – tai tarsi trečioji triptiko dalis. Visas šias dalis jungia ypatingas dėmesys aktoriams. „Hamlete“ apskritai atsisakome tradicinės teatrinės erdvės – čia nebelieka skirties tarp scenos ir užkulisių, o aktoriai žiūrovų akivaizdoje sėda prie grimo staliukų, grimuojasi ir čia pat kuria vaidmenis. „Dugne“ aktoriai ir žiūrovai sėdasi už vieno stalo, taip visiškai panaikinant rubikoną tarp žiūrovų ir aktorių.

„Žuvėdroje“ šis procesas vystomas dar radikaliau, tarsi siekiant įspūdžio, jog istorija vyksta kartu su žiūrovu. Toks interaktyvumas nėra savitikslis – jau prieš penkiolika metų mūsų teatras suformulavo vieną pagrindinių savo motto klasiką statyti kaip šiuolaikinę dramaturgiją, paverčiant ją ne istoriniu ekskursu, o betarpišku išgyvenimu. Todėl norime, jog spektaklio kūrime dalyvautų ir pats žiūrovas. Tad nuo rugsėjo 19-20 dienos kviesime žiūrovus į pirmus „Žuvėdros“ parodymus. Po spektaklių vyks susitikimai su žiūrovais“, – teigia Oskaras Koršunovas.

Vienas pirmųjų „Žuvėdrą“ statė Konstantinas Stanislavskis, o pagrindinį Trepliovo, jaunuolio, ieškančio naujų teatro formų, vaidmenį sukūrė vėliau tikru teatro reformatoriumi tapęs Vsevoldas Mejerholdas. Šis pastatymas tapo ne tik lemiamu Maskvos dailės teatrui, bet ir visiškai naujos teatrinės epochos atskaitos tašku.

Pasak Oskaro Koršunovo, „Žuvėdros“ pasirinkimas ne atsitiktinis ir jų teatre: „Tai mūsų teatrui labai reikšmingas pastatymas, sintezuojantis visa tai, link ko ėjome pastaruosius penkiolika gyvavimo metų. Paprastai „Žuvėdra“ yra statoma kokiai nors reikšmingai datai paminėti. Mes ją statome teatro gyvavimo penkioliktajam jubiliejui pažymėti – kaip naujos pradžios ir naujos pabaigos simbolį. Čechovas „Žuvėdroje“ kalba apie novacijas teatre, o būtent to mes ir siekėme visus penkiolika metų. Taigi, mums „Žuvėdra“ irgi yra tam tikras manifestas.“

Trepliovo ištarta frazė „Reikia naujų formų“ bei Arkadinos atsakas „Čia kažkas dekadentiška“ yra daugiau nei artimi Oskaro Koršunovo teatrui. Būtent pirmieji spektakliai „Ten būti čia“, „Labas Sonia Nauji Metai“, „P.S. Byla OK“, „Roberto Zucco“, „Ugnies veidas“, taip pat vėlesni pastatymai treplioviškai rėkte rėkė reikia naujų formų, o dalis visuomenės buvo kategoriškai griežta bei vienokia ar kitokia išraiškos forma leido suprasti, jog jų nuomone Oskaro Koršunovo teatro spektakliai yra kažkas dekadentiška.

„Pasirašau po kiekvienu Trepliovo žodžiu apie teatrą. Reikia į spektaklį pažiūrėti iš jo pozicijos. Bet visgi, kad ir kokia yra svarbi teatro tema, Čechovas visų pirma kalba apie gyvenimą“, – vienoje „Žuvėdros“ repeticijų aktoriams sakė Oskaras Koršunovas.

Spektaklyje vaidmenis kuria dažnais režisieriaus kūrybiniais bendražygiais tapę aktoriai. Dauguma jų užaugo bei subrendo Oskaro Koršunovo teatre. Arkadinos, aktorės vaidmenį režisierius patikėjo Nelei Savičenko, beletristo Trigorino – Dariui Gumauskui. Darius Meškauskas kuria Sorino vaidmenį, Dainius Gavenonis – daktaro Dorno, Kirilas Glušajevas ir Giedrius Savickas – mokytojo Medvedenkos. Rasai Samuolytė kuria Mašos vaidmenį, Vytautas Anužis – ūkvedžio Šamrajevo, Airida Gintautaitė – jo žmonos Polinos. Režisierius taip pat pakvietė du jauniausios kartos aktorius – Martyną Nedzinską ir Gelminę Glemžaitę, kuriančius vienus pagrindinių, jauno nesuprasto rašytojo Trepliovo ir jaunos merginos Ninos, trokštančios tapti aktore, vaidmenis. Spektaklio muziką kuria kompozitorius Gintaras Sodeika. Kostiumų dailininkė – Dovilė Gudačiauskaitė.

Daugiau nuotraukų iš spektaklio „Žuvėdra“ repeticijos.