Š. m. birželio 21 d., Valstybinio jaunimo teatro „Salėje 99“ įvyko premjera „Apsėdimas“. Spektaklį pagal rusų literatūros klasiko Fiodoro Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“ kūrė jaunosios kartos režisierius Povilas Makauskas. LMTA teatro režisūros magistro studijas tęsiantis menininkas yra režisieriaus Gintaro Varno mokinys. Premjeros dieną jį kalbino teatro literatūrinės dalies vedėja Gintė Jokubaitienė.
Povilai, tai jau trečias tavo darbas repertuariniame teatre. Kaip jaučiasi jauni režisieriai, kurdami valstybinėse kultūros įstaigose?
Manau, iš vienos pusės atėjimas į valstybinį teatrą žymi jauno kūrėjo virsmą menininku, jo paties sustiprėjimą. Akademijoje kurdamas, pristatydamas savo darbus, turi pats ugdytis vidinę atsakomybę. O kai pristatai kūrinį nebe akademijos auditorijai, atsiranda platesnis suvokimas, kur, kaip menininkas, esi. Pirmieji ne tik mano, bet ir kurso draugų darbai sulaukė ir palaikymo, stengiantis įžvelgti menininko individualumą, ir aštrios kritikos.
Man atrodo, kiekvienam jaunam žmogui tapimas menininku yra jautrus procesas. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jaučiau gerą energinį kūrybinį lauką, o Valstybinio jaunimo teatro dar nespėjau iki galo pažinti.
Tavo mokytojas rež. Gintaras Varnas yra pasakęs, kad vadovauti režisierių kursui – reiškia mokyti jaunuosius menininkus burtų ir magijos paslapčių. Kaip tu pats suvoki savo mokytojo misiją?
Mūsų kursas ant LMTA fasado yra užrašęs „Hogvartsas“ – burtų ir magijos mokykla. Tiesa, kad šioje mokykloje išmoksti burtažodžių, bet valią turi išsiugdyti pats. G. Varnas diegia mums tam tikras vertybes, kurių dera laikytis teatre ir gyvenime, pataria, kaip teisingai atsirinkti ir atsakingai mąstyti. Jis ne tik suteikė mums visapusišką kultūrinį išsilavinimą, apimantį architektūros, filosofijos, dailės istorijos žinias, bet ir paliko erdvės savęs kūrimui, ieškojimams, klaidoms. Iš G. Varno pirmiausia sklinda pagarba mums ir laikui, kuriame gyvename.
Studijų metu susipažinai ir su F. Dostojevskio kūriniu „Broliai Karamazovai“?
Taip, jį, suformulavęs tam tikrą režisūrinę užduotį, pasiūlė dėstytojas. Kai ėmiausi „Brolių Karamazovų“, suvokiau šio kūrinio beribiškumą. Kurdamas spektaklį teatre, kaip ir šio romano veikėjai, pats išgyvenau daugybę vidinių virsmų. Dostojevskis kalba apie žmogų ir jo esmę pačia giliausia ir plačiausia prasme. Jo kūriniai yra tarsi veidrodis. Analizuodamas Dostojevskį, turi galimybę susitikti patį save.
Kurios romano temos tau pasirodė aktualios? Apie ką tau norisi kalbėti spektaklyje?
Dostojevskio kūrinyje atrandu meilės, kaltės, sąžinės, atgailos, atjautos jausmų polifoniją. Tačiau visus „Brolių Karamazovų“ herojus paliečia mirties motyvas. Vieni suserga, išprotėja, kiti nusižudo ar kitaip priartėja prie mirties misterijos. Spektaklyje per vieno iš brolių – Ivano – milžiniškos kaltės suvokimą ir per gimstančią atgailą atgaivinama meilė. Šalia yra Dievo ir Velnio temos, jų buvimo ir įtakos žmogui klausimai. Gal Dostojevskio Dievas ir yra meilė?..
Koks tavo santykis su religine, dievoieškos tematika?
Aš, kaip režisierius, leidžiu sau abejoti. Negaliu teigti nei, kad Dievas yra, nei kad jo nėra. Pats dar ieškau atsakymų. Dostojevskis taip pat neturi aiškios pozicijos ir savo romane diskutuoja, svarsto Dievo egzistencijos ar Jo nebuvimo temomis. Žinant rašytojo biografiją, galima suprasti, kodėl jam tai aktualu.
Papasakok apie sąsajas, kurias matai tarp Dostojevskio gyvenimo ir jo „Brolių Karamazovų“.
Manau, kad vienas ryškiausių, kertinių jo gyvenimo įvykių – tai rašytojo nuteisimas mirties bausme ir jos atšaukimas paskutinę minutę. Nujaučiu, kad tuo metu ir „susikūrė“ Dostojevskio asmenybė. Jis pats rašė apie tai, kaip laukdamas, kol bus paleistos budelių kulkos, pajuto ir suvokė tikrovę. Ne veltui jo kūriniuose kartojamas epizodas, kai nuteistasis vežamas mirti. Juose totalios nevilties patyrimas sukuria absoliučią viltį. Visa tai galima jausti „Broliuose Karamazovuose“. Ypatingai kalbant apie Ivano personažą, kuris įkūnija gilias paties autoriaus abejones.
Kaip kaltės tema yra plėtojama spektaklyje?
Iš esmės ji plėtojama per Ivano klaidas, per tėvo mirties troškimą. Spektaklyje kalbama apie žmogų, kuris nemoka ir nenori mylėti. Ivano išgyvenama kaltė priveda jį iki išprotėjimo, bet jo pasąmonė nori įveikti beprotybę. Jo pragaras – lipimas iš išprotėjimo būsenos.
Ar iš čia kilo spektaklio pavadinimas – „Apsėdimas“?
Repetuojant vis lįsdavo į galvą kitas žodis – obsesija. Ivanas pasiduoda pasąmonės veikimui, jis beveik nekontroliuoja savo minčių, ryškūs amnezijos momentai. Iš esmės visi Dostojevskio personažai yra obsesiniai, pagauti idėjų, kurios tampa fanatiškomis. Panašus į šį žodis „apsėdimas“ yra apverstas teiginys – tarsi nuoroda į piktąją dvasią, kurią neigia Ivanas. Išsyk tai ir blogio metafora, ir nuoroda į pasąmonės pragarus. Taip pat atradau, kad obsesija, ar apsėdimas, kaip raktinis žodis, gali sufleruoti tam tikrą vaidybos būdą ir padėti aktoriams kuriant vaidmenis.
Kaip tu supranti režisieriaus funkciją dirbant su aktoriais?
Kaip suprantu ir kaip elgiuosi, yra skirtingi dalykai. Esu sau susikūręs idealų modelį. Mano nuomone, režisierius turi apčiuopti visą aktoriaus būtį, jo kūrybinį procesą, labai aiškiai žinoti tikslą, link kurio einama, kuriant konkretų vaidmenį. To reikia siekti Režisieriaus darbą prilyginčiau griežimui smuiku. Spektaklyje taip pat esama garsų, pustonių, kuriuos privalai išgryninti, jeigu jie skamba „nešvariai“.
Spektaklyje „Apsėdimas“ esi ne vien režisierius, rašai inscenizaciją, kuri scenovaizdį. Iš kur kyla noras pačiam būti atsakingam už dramaturgo ir dailininko darbą?
Aš nemėgstu tiesiog imti žmonių „iš šalies“ ir siūlyti jiems dalyvauti spektaklyje, lyg kokiame vienkartiniame projekte. Eini gyvenimo taku, ir kai jis atsiranda šalia kito menininko tako, jūs galite eiti greta. Dabar aš vaikštau į Dailės akademijos scenografijos darbų gynimus ir stebiu žmones, kurių kūrybinės idėjos sutampa su manosiomis, kurie turi panašią jauseną. Kalbant apie spektaklį „Apsėdimas“, aš tiesiog turėjau labai aiškią viziją, kaip jis turi atrodyti. Scenografijoje siekiu konceptualaus, kelių ženklų ar simbolių sprendimo, kurie žiūrovui „prakalbės“ galbūt tik po spektaklio.
O kurti tekstą man pačiam yra naudinga. Iš vienos pusės galiu tobulinti savo rašymo įgūdžius. Antra, kai pats kuri dramaturgiją, supranti žodžio galią. Turi apgalvoti kiekvieno sakinio, žodžio prasmę scenoje.
Spektaklis vyksta mažojoje scenoje, kur žiūrovai yra labai arti aktorių. Ar tokia erdvė apsprendžia ir auditorijos rolę?
Čia pat esantys žiūrovai reikalingi kaip Ivano pasakojimo išklausytojai, be jų išpažintis nevyksta… Manau, į šį spektaklį rinksis tie žmonės, kuriems rūpi tema, kurie džiaugiasi aktoriaus darbu ir yra pasiruošę neskubriam ir lėtam teatro patyrimo procesui.
