Pasaulis, o kartu ir Lietuva, aidi nuo šiurpą keliančių nusikaltimų. Pastebima, kad vis daugėja atvejų, kuomet nukenčiama nuo itin jauno amžiaus smurtautojų – paauglių ar vos perkopusių 20-ies metų slenkstį.
Ryškėja ir kita tendecija – siaubingu elgesiu pasižymi tie jaunuoliai, kurie iki lemtingojo įvykio paprastai niekam nesukelia įtarimų.
Kokios to priežastys ir ar yra būdų užkirsti kelią protu sunkiai suvokiamam žiaurumui? Į šį kone retorinį klausimą vis dažniau bando atsakyti mokslininkai. Vienas tokių: Kalifornijos Universiteto profesorius Marco Iacoboni, spėjęs pasižymėti savo naująja veidrodinių neuronų teorija.
Veidrodiniai neuronai – nedidelės ląstelių sankaupos mūsų smegenyse, atsakingos už regimų ir girdimų veiksmų imitavimą. Pavyzdžiui, stabilios psichikos, gerą savikontrolę išvystęs žmogus, pažiūrėjęs kovinį veiksmo filmą ar perskaitęs internete straipsnį apie nužudymą, nepuls pats kartoti tokių veiksmų, nors veidrodiniai neuronai reaguoja būtent taip. Tačiau mūsų smegenyse yra „užprogramuota“ jų kontrolės sistema. Taigi minėtos ląstelės yra „patenkinamos“ grynai mentaliniu, o ne realybėje pakartoju įvykiu.
Tačiau kartais kontrolės sistema sutrinka ir asmuo tampa itin įtakojamas aplinkos. Paprastai taip nutinka turintiems bendravimo problemų, kompleksų, socialinę atskirtį jaučiantiems individams, kas paprastai yra būdinga paaugliams. Neturint tinkamo, „sveiko“ santykio su realiais asmenimis, išauga imituotos tikrovės, šiandien priklausančios įvairioms medijoms, įtaka: televizijos, interneto ar video žaidimų. Tam pasiduodantis asmuo nejučia ima formuoti realybės neatitinkančius kriterijus ir tikslus.
Įdomu tai, kad paprastai, prieš pat imdamiesi siaubą keliančių veiksmų, jų vykdytojai siunčia tam tikrus signalus. Jie gali būti įvairiausi: pradedant žinutėmis socialiniuose tinklalapiuose, baigiant rašteliais, paliktais ant lovos.
Tačiau esminis klausimas: kaip sustabdyti tokio asmens planuojamą žiaurumo aktą? Išeitis viena – pasinaudoti jų yda, t.y. iškreiptu vizualinės ir audialinės informacijos imlumu. Bendravimas, atitinkamas dėmesys juos kamuojančioms problemoms gali visiškai pakeisti įvykių eigą. Tam gali užtekti trumpo pokalbio, o kai kuriais atvejais – net vienos žinutės. Tiesa, mokslininkai sutinka, kad pastebėti pakitusį elgesį ir signalus yra nelengva. Tam reikia pažinoti žmogų, būti įvertinusiam jo bendrąją charakteristiką. Ir, žinoma, paauglių atveju itin svarbi yra prevencija, už kurią turėtų būti atsakingi tėvai ir pedagogai, t.y. santykio su medijomis reguliavimas, atidus integravimosi į socialinį lygmenį stebėjimas, ankstyvas savikontrolės ugdymas.
