nuotr. Goodlife Photography
Jogintė Bučinskaitė
Penkiolikmetė Rūta Meilutytė Olimpinėse žaidynėse įvertinta auksu. Bet ar vienmečiui festivaliui „Mėnuo Juodaragis“ šiemet galime ant kaklo užkabinti aukščiausią apdovanojimą? Jei varžytųsi keletas prieš tai buvusių „Juodaragių“ šiųmetis gal ir neužliptų ant aukščiausios pakylos, bet, palyginus su kitais vasaros festivaliais, paukščių tema, kaip niekur kitur, čia suvienijo ir muziką, ir paskaitas, ir oro balionus, ir dekoracijas, ir visus atvykusius atsisveikinti su vasara. Vienu žodžiu, buvo tikra Sutarjėla, darna, vienybė, kuria pakrikštijo kaip niekada galinga ir graži atidarymo apeiga.
Kaip ir išskrendantys paukščiai rudenį, taip ir „Mėnuo Juodaragis“ šįkart buvo kaip niekad mąslus, šiek tiek depresyvus ir rimtas, gal neveltui, juk tokia tematika. O gal dėl lietaus, nors ir nedidelio, gal dėl vėsaus šeštadienio vakaro. Vis tik paauglystė net ir festivaliui neišvengiama. (Pamenu, kai buvau penkiolikos ir aš buvau gotė, ir aš rašiau eiles). Tarp kitko, poezijos skaitymai po ąžuolu puikiai įsipaišė ir čia.
.jpg)
Norėtųsi sakyti, kad renginys yra pačiame jėgų žydėjime: viskas dūzgė, virte virė, šurmuliavo, lyg įsimylėjusio paauglio pilve skraidė, tik ne drugeliais, bet oro balionais, lėktuvais, paukščiais ir moliniais paukšteliais čiulbėjo ant dalyvių kaklų. Bet vis tik jis maištauja, kai kas nepagalvota iki galo, nors viskas ir daroma kruopščiai, su didelėmis pastangomis. Na, kad ir vietinių zarasiškių bilietavimas, kai bet kas galėjo praeiti su pasidirbta apyranke; kelis metus besikartojančios grupės… hmm suprantama, kad kai kurios iš jų pritraukia daugiau žiūrovų (greičiausiai, suinteresuotų tik dėl tos vienos ar keleto grupių geriau žinomais pavadinimais), tačiau net patys organizatoriai vieno leidinio viename straipsnyje prasitarė, kad viena iš jų pakviestų grupių gal ir nebegalinti niekuo nustebinti, tačiau puikiai įsipaišanti į festivalio formatą. Po to ta grupė paruošė siurprizą – iššovė konfeti. Tuomet susimąstai ar tikrai reikia tiek daug grupių? Nes norisi pamatyti kuo daugiau, išgirsti kuo daugiau, o išeina kaip visada – nespėji bėgioti po kelias scenas, tada iš to pasimetimo tiesiog ilgesniam laikui sustoji nusipirkti alaus. Vis tik dėl „Theodor Bastard“, kurie į festivalį buvo pakviesti nebe pirmą kartą , buvo tikrai džiugu. Nors, kai Andrius Mamontovas uždainavo „pagonių himną“ apie laužo šviesą, o besispjaudantys ugnimi oro balionai judėjo aplink hipodromą, apniko dviprasmiški jausmai – krečiantis šiurpulys iš įspūdingumo ir kažkoks keistas, kad kažko jau perdaug, gal paties festivalio užmačių, pasiektų tikslų, o gal kičinės fejerijos prieskonių.
Nežinia ar sąmoningai ar ne, bet šeštadieninė vakaro programa sudėliota velniškai migdančiai, o labai gaila, nes itališkos lakštingalos „Ataraxia“ klausė neperdaugiausia žmonių, nors buvo labai verta.
Pasirodė, jog penktadieninė programa buvo nepalyginamai geresnė – pradedant estais „Svjata Vatra“, kurie įkaitino publiką iki virimo, „Dakha Brakha“ pateisino festivalio „vinių“ vardą, airiai „Cruachan“ su kita festivalio lakštingala Vėtra (tik šįkart jau lietuviška) nepaliko abejingų, nors ir pliaupė lietus. Ką jau kalbėti apie tikrą Šiaurinėje scenoje virusią peklą iš elektronikos, ambiento ir kitų ritualinių garsų. Tikra magija.
.jpg)
Vis tik, tas jau minėtas liūdesys, regis, išpranašavo ne tik vasaros pabaigą, bet ir jaučiamą būtinybę festivaliui padaryti pertrauką. Gal nuo masės, gal nuo Zarasų. Kitą vertus, 15 metų festivaliui yra velniškai daug. Būtų kvaila mąstyti ir tikėtis, kad festivalis išliks toks koks buvo anksčiau. Anaiptol, rodosi, jog jis tik profesionalėja, dėl gausybės per pastaruosius metus „iškeptų“ festivalių, tenkinančių kone kiekvienos socialinės grupės, religinių ar muzikinių pogrupių poreikius, čia susirenka labiausiai motyvuoti. Reikėtų džiaugtis, kad „Juodaragio“ ragai paneša vis pilnesnį mėnesį su tomis pačiomis tradicijomis, ritualais ir magija.
