Labiausiai pakvaišę pasaulio mokslininkai, eksperimentuojantys su mirusiaisiais ir bandantys nugalėti laiko ribą ir bet kokiais būdais siekiantys įgyvendinti beprotiškas idėjas.
Tokių mokslininkų dešimtuką parengė žurnalas „Discovery“, kviečiantis smulkiau pažvelgti į kiekvieno iš jų sumanymus.
10. Daktaras Eldonas Tyrellis
Dr. Eldon Tyrell („Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (Blade Runner), rež. Ridley Scottas, 1982) įkūnija bene geriausiai įkūnijantis daugelį pamišusių mokslininkų: godus verslininkas, siekiantis Dievu tapti žmogus, be galo akiplėšiškas ir trokštantis valdžios. Daktaro mirtis ant vieno iš savo kūrinių rankų išskiria šią juostą iš kitų mokslinės fantastikos kūrinių. „Tyrell Corporation“ šūkis „Daugiau žmogiškumo nei pats žmogiškumas“.
9. Daktaras Brownas
Vienas geriausių tarp visų mokslininkų-bepročių daktaras Brownas iš „Atgal į ateitį“ (Back to the Future, trilogija). Jis tikrai niekam nekelia skausmo, nebent jam priskirtumėte blogybę jaunystėje patikti savo paties motinai. Vienintelis jo nusikaltimas – laiko mašinos DeLorean DMC-12 sukūrimas. Tačiau jos dėka išsprendžiamos visos problemos ir chaosas, kurį sukelia bepročio mokslininko sumanymai.
8. Ernstas Stavro Blofeldas
Ernstas Stavro Blofeldas iš Jameso Bondo filmų gali būti traktuojamas kaip „blogio genijus“, bet tikruose Iano Flemingo romanuose šis personažas mokslui turi ypatingą vaidmenį — jo specializacija „radioelektronika“. Daugelis Blofeldo asmeninių savybių tapo superpiktadarių klišėmis populiarioje grožinėje literatūroje, nuo išsigandusio veido ir plikos galvos iki naminės katės apsėsto glostymo.
7. Rotwangas
Mokslininkas Rotwangas, („Metropolis“, rež. Fritzas Langas, 1927), apskleistas per pamišusio mokslininko prizmę. Jo laboratorija su kintama elektros srove, vamzdeliais ir jungikliais tapo visų pamišusių mokslininkų laboratorijų prototipu. Šioje beprotiškoje laboratorijoje, jis sukūrė robotą įkūnijantį seniai prarastą žmoną ir vėliau ja pasinaudojo keršydamas priešams. Pakankamai romantiška, ar ne?
6. Dr. Henry Jekyllas
Jei nerimstame, ir manote, kad galėtumėt būti pamišęs mokslininkas, vertėtų užduoti sau kelis klausimus. Ar sutiksite atlikti bandymus įprastoje gyvenamoje aplinkose? Ar norite hipotezes ir teorijas išbandyti savo kailiu? Jei bent į antrą klausimą atsakėte teigiamai, jūs galite būti pamišusiu mokslininku, tokiu kaip daktaras Jekyllas iš apysakos „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“ (Strange Case of Dr. Jekyll and Mr Hyde, autorius Robertas Louisas Stevensonas, 1886). Daktaras Jekyllas gamina mikstūrą, kuri paverčia jį dvejomis visiškomis priešingybėmis: vienas visiškai geras, kitas – visiškai blogas. Žinoma eksperimentai ne visada vyksta kaip iš anksto suplanuota, tad „tamsusis“ Hyde’as ima kontroliuoti daktarą Jekyllą.
5. Profesorius Hubertas J. Farnsworthas
Beprotiškumas slypi ir nesugebėjime susikoncentruoti ties viena idėja. Toks yra ir JAV animacinio televizijos serialo „Futurama“ personažas profesorius Hubertas J. Farnsworthas. Jis visuomet klaidžioja ties pavojingų, mirtinų ir visiškai nenaudingų minčių riba. Reikalingas prietaisas paskutiniojo teismo dienai? Jis turi kelis. Pasiruošęs savižudiškai misijai? Jis tam parengs. Tik nepamirškite bėgti išgirdę, kad jis turi gerų žinių. Jis paprasčiausiai meluoja.
4. Daktaras Moras
Skirtingai nei kiti bepročiai mokslininkai, „Daktaro Moro salos“ šeimininkas (Island of Doctor Moreau, autorius Herbertas George Wellsas, 1896), nenorėjo paprasčiausiai prikelti mirusiųjų. Jis atliko žiaurius eksperimentus su gyvūnais, priartindamas juos prie žmogiškumo. Pasislėpęs tolimoje saloje Moreau su laukinėmis būtybėmis atlikdavo bjauriausius bandymus. Viena būtybės dalis priminė žmogų, likusi leopardą, jautį ar šimpanzę… Šis daktaras buvo sadistas, mėgęs žaloti niekieno neginamas būtybes.
3. Dr. Herbertas Westas
Daktaras Herbertas Westas („Herbert West: Reanimator“, autorius Howardas Phillipsas Lovecraftas, 1921) yra tarp tų, kurie norėjo apgauti mirtį. Vienintelė iškilusi problema – iš pradžių reikėjo mirti. Pasirodo, kad mirę ir palaidoti po jų atgaivinimo sunkiai susigrąžina socialinius įgūdžius. Westo atgaivintieji tiesiog užmušinėjo ir ėdė žmones. Nepaisant viso to, daktaras Westas ir toliau iš mirties gniaužtų vadavo lavonus įrodydamas, reikia būti ne tik bepročiu, bet ir ryžtingai tikslo siekiančiu mokslininku.
2. Dr. Strangelove’as
Lyginant mokslininkus iš realaus gyvenimo, tarp kurių tokie kaip Johnas von Neumannas (matematikas ir fizikas, kuris tenisą žaisdavo vilkėdamas verslininko kostiumu), raketų mokslininkas vokietis Wernheris von Braunas (kosmoso programos pradininkas ir buvęs nacis) ir Edwardas Telleris (vandenilinės bombos „tėvas“, apie kurį kitas mokslininkas yra pasakęs: „Pasaulyje be Tellerio buvo geriau“), dr. Strangelove’as („Daktaras Streindžlavas arba kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą“ (Dr. Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb), rež. Stanley Kubricko, 1964) tikrai išsiskiria. Juodojo humoro komedijoje daktaras Strangelove’as užsimena, kad keli šimtai tūkstančių žmonių bus perkelti į požemius, kur jų nepasieks branduolinės radioaktyvios dulkės, ir vėliau jie galėtų iš naujo apgyvendini JAV.
1. Victoras Frankensteinas
Jis plešia kapus, supjausto palaikus, apjungia gabalus ir mirusiuosius vėl prikelia gyvenimui. Tai beprotiškasis Viktoras („Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ (rankenstein, or The Modern Prometheus), aut. Mary Shelley, 1818). Sukurtas padaras niekada negauna vardo – jis visada ir lieka pabaisa, piktąja dvasia, velniu…
