Artėjant rudeniui į miesto scenas ir kitas erdves sugrįžta per vasarą netinginiavę ir naujas idėjas brandinę ar įvairiuose vasaros festivaliuose dalyvavę kūrėjai, muzikantai, aktoriai.
Kalbiname tradiciškai rudenį sugrįžtančio ir jau žiūrovų pamėgto gyvos muzikos koncertų ciklo „Palėpės muzika“ vadovę Pauliną Nešukaitytę.
„Palėpės muzika“ pasitinka penktąjį, jubiliejinį sezoną. Per šiuos metus Jūsų scenoje pasirodė geriausi Lietuvos muzikantai, įvairiausių žanrų atstovai, net pasaulinio garso svečiai iš užsienio. Kokių muzikinių naujienų žadate gerbėjams naująjį sezoną?
Visada turime tikslą pasikviesti groti muzikantus, kurie dar nėra pas mus lankęsi ir sulaukti „Palėpės muzikos“ klausytojų jau pamėgtų atlikėjų su naujomis programomis. Per keturis sezonus pas mus svečiavosi daugelis geriausių Lietuvos muzikantų, vis dėlto dar nemažai tokių, kurių atvykimo vis dar laukiame: Palėpėje niekada nesilankė A. Giniotis, A. Mamontovas, M. Mikutavičius – būtų puiku juos išvysti savo repertuare. Taip pat mūsų akiratyje talentingi instrumentalistai: nuostabus Latvijos violančelistų trio „Melo – M“, charizmatiškasis akordeonistas Martynas Levickis.
Taip pat šiais metais ypatingą dėmesį norime skirti teatriniams koncertų sprendimams, neįprastoms programoms. Šiuo metu kaip tik vyksta dirbtuvės, kuriose ieškome koncertinio sprendimo lėlių teatro, akordeono ir modernaus šokio sąjungai. Dirbtuvėse dalyvauja perspektyvus jaunimas: akordeonistė Eglė Bartkevičiūtė ir šokėja Liza Baliaznaja. Naująjį sezoną tikimės sulaukti dirbtuvių rezultato – šių kūrėjų ir „Agnus OK“ projekto „benieko“. Neatsitiktinai sezoną pradedame su Jurgos Šeduikytės miuziklu „METROnomes“, taip norėdami paryškinti šio sezono „Palėpės muzikos“ renginių jungiančiąją giją – teatrališkumą.
Kaip per šiuos metus pasikeitė „Palėpės muzika“?
Mums visada buvo įdomus teatras, visada įdomi koncertų scenografija ir erdvė, kurioje jie vyksta, bet niekada tam neskyrėme tiek dėmesio, kiek skirsime šiais metais. Prieš metus organizavome vasaros festivalį „Palėpės muzika. Balta“, tuo tarpu šį sezoną netgi galima būtų vadinti „Palėpės muzika. Teatras“. Kiekvieną renginį lydės ypatinga scenografija, kuri sups tiek žiūrovą, tiek ir atlikėją nuo pirmo žingsnio į koncerto erdvę, juk „teatras prasideda nuo rūbinės“. Šį sezoną stengsimės suteikti teatrališkumo kiekvienai akimirkai praleistai mūsų renginiuose. Išduosiu paslaptį, kad prie tokios teatrinės atmosferos kūrimo galės prisidėti ir mūsų žiūrovai – stengsimės „nukelti“ visus į 40-ųjų – 60-ųjų metų laikotarpį ir pajusti to laikmečio nuotaikas, todėl žiūrovams žadame įvairių su tuo susijusių staigmenų, pvz. bus koncertų, kai visi, atėję pasipuošę vintage stiliaus akiniais, gaus nuolaidą koncerto bilietui.
Praėjusįjį sezoną dažniausiai „Palėpės muzika” įsikurdavo Ryšių istorijos muziejaus salėje. Ar ši tradicija išliks ir šį sezoną, o gal ieškosite naujų erdvių? Apskritai, kiek koncerto sėkmę lemia erdvė, kurioje jis vyksta?
Viena vertus, nuo pasirinktos erdvės iš dalies priklauso, kokio žiūrovo sulauksime. Jei erdvė tokia, kurioje vyksta repertuariniai renginiai, ji dažnai turi „užsiauginusi“ savo nuolatinę auditoriją. Ne mažiau įdomu patiems atrasti naujas, įdomias erdves ir patiems tą nuolatinę auditoriją „auginti“. Savo koncertus pradėjome nuo teatro scenų. Koncertus jose rengėme beveik 3 metus. Aplankėme beveik visus Kauno teatrus: pradedant nykštukine Kauno Mažojo teatro scena, baigiant „Lėlių teatru”, įvairiomis Kauno valstybinio dramos teatro scenomis, tarp jų ir tada dar atvira Didžiąja scena. Pernai didžioji dalis renginių vyko Ryšių istorijos muziejaus salėje – galbūt ne visų kauniečių atrastoje, bet labai jaukioje salėje. Šiais metais stengsimės ne tik aplankyti jau žiūrovų pamėgtas erdves, kuriose anksčiau rengėme koncertus, bet ir ieškoti bei kitiems parodyti naujas sales –atrodytų keista, bet tokių kasmet vis dar atrandame.
Ar galima sakyti, kad jau gerai perpratote, ko nori ir tikisi „Palėpės muzikos” klausytojas? O gal vis dar pavyksta vieni kitus nustebinti?
Manau, kad pagrindiniai dalykai, kurių tikisi „Palėpės muzikos” klausytojas – išgirsti kokybišką, gyvą muziką ir nuolat sulaukti ko nors naujo, todėl kasmet stengiamės keistis ir programą nuspalvinti pačiomis netikėčiausiomis spalvomis ir įdomiausiais atspalviais, nes tai, kaip minėjau, mano manymu, labiausiai domina žiūrovą. Žinoma, beveik kasmet repertuare pasirodo ir keletas „Palėpės muzikos“ „senbuvių“ koncertų, pvz. Domanto Razausko ar Andriaus Kaniavos, kurių klausytojai visuomet laukia ir jų apsilankymai jau tapę savotiška tradicija. Vis dėlto tai nereiškia, jog tokių atlikėjų koncertai būna vienodi – anaiptol: niekada nesikartoja jų paruošta programa, keičiasi muzikantų sudėtis grupėje, galiausiai ir koncerto vieta – kaskart kita.
Kokiais kriterijais remdamiesi kviečiate atlikėjus į savo organizuojamus renginius? Ieškote naujų, Lietuvoje dar mažai žinomų talentų, ar renkatės „laiko patikrintus“, publikos meilę jau užsitarnavusius muzikantus?
Kaip jau minėjau, visada ieškome naujovių, todėl gana didelį dėmesį skiriame neįprastiems, įdomiems muzikantams. Vis dėlto vienu pagrindinių kriterijų išlieka ir muzikanto profesionalumas.
Kokia, Jūsų manymu, yra „Palėpės muzikos” publika?
Visa, mėgstanti jaukumą, nuoširdumą, šilumą ir gerą muziką. Taip pat visi tie, pasiruošę ieškoti ir atrasti, atviri naujovėms. O ypač ateinantį sezoną – ir turintys simpatiją teatrui.
Koks koncertas ar įvykis, susijęs su „Palėpės muzika“, per šiuos ketverius metus išliko atmintyje?
Įvykių ir koncertų išlikusių atmintyje labai daug. Renkant įsimintiniausią – vienas prisiminimas keičią kitą, nes kiekvieną kartą viskas vyksta ypatingai ir tik tą vienintelį kartą. Vis dėlto pačiu ypatingiausiu išrinkčiau pirmąjį organizuotą koncertą. Kiekvieną kartą labai ryškiai girdžiu ir matau kaip mažoje, pilnoje žmonių Kauno Mažojo teatro salėje Aistė Smilgevičiūtė linki mums sėkmės ir sudainuoja „Užupio himną“ – tam, kad dainoje minimas angelas saugotų šią ką tik gimusią idėją. Šis koncertas nutiesė kelią ir kitiems įsimintiniems vakarams, pvz. unikaliam grupės „Antis“ koncertui vos kelis šimtus žiūrovų talpinančioje Ryšių istorijos muziejaus salėje, per kurį žiūrovai šėlo lyg daugiatūkstantinėje arenoje arba grupės „Suicide Dj“ pasirodymui Kauno dramos teatro didžiojoje salėje, tąvakar virtusios kone naktiniu klubu.
Kokių dovanų penktojo gimtadienio proga laukia „Palėpės muzika”?
Labiausiai laukiame žiūrovų palaikymo, šypsenų, spindinčių akių ir kad Aistės Smilgevičiūtės apdainuotas angelas saugotų ir toliau… ir gal dar truputį torto ir žvakučių.
